Poezija
06 08. “Plaukiu tolyn – už nugaros tėvynės krantas...“
Zita Čepulytė
poetė, literatūrologė
„Kaip arti Lietuva, kaip toli", - taip Leopoldas Stanevičius pavadino savo naujausią poezijos rinktinę, tarsi skaitytojui sakytų: „Sverk savo dvasios svarstyklėmis, o aš savo eilėmis tau padėsiu". Į knygą surinkti eilėraščiai jų parašymo atžvilgiu gana plataus nuotolio - nuo 2000 iki 2011 metų, sugrupuoti į 8 skyrius, kuriuos skaitydamas jauti juos jungiančią didžiąją dvasinę vertybę - Lietuvą. Poeto jautri, gėrio trokštanti dvasia savo impulsyvumu jo poetinę eilutę „išvaduoja" iš klasikinių rėmų, ji įvairių matavimų. Manyčiau, tai priklauso nuo minties ir jausmo santykio, leidžiant likti nesuvaržytiems. Aišku viena - nesiblaškantis poeto dvasios tvirtumas, išugdytas nuo pat vaikystės, nuo gilių lietuvybės šaknų. Šių dienų dvasinis nerimas, jaučiamas mąstant apie mūsų savasties išlikimą, apie akivaizdų tapatybės ir įžūlų vartotojišką etninių pamatų draskymą bei niekinimą, poeto išsakytas daugybe retorinių klausimų, kurie, kaip nemeluojančios dvasios svarstyklės, irgi padeda susivokti: ar toli, ar arti Lietuva tautiečių širdyse, dvasioje ir sampratoje.
Knygos viršelis
Technikos amžius palengvino žmonijos buitį, bet kiek jos įsileisti į sąžinės lauką, į kultūrą, paliko spręsti pačiam žmogui. O žmogus jau ir be vėtros linksta ten, kur nebereikia atsakingiau mąstyti. Nerimo skatinama poeto širdis klausia: „Ar liko vietos meilei šioj žemėj / Vabalui paukščiui žvėriui miškų / Ar dar beliko girdinčių sielų / O gal jau apkurto pasaulis gražus..." („Žemės atodūsiai", p. 97). Toks žemės dūsavimas - tarsi tiesioginis sakymas, kaip viskas šiandien nutolę nuo to, kas buvo šventa, tikra, brangu. Nors „Nubaidė laikas debesis karų, / Nupustė bėdų pelenus ir plėnis / Gaisrų, aukas nežinomų karių, / Kad vėl žydėtų žemė žaliuos slėniuos" („Sengalvėlė", p. 7), tačiau sengalvėlė „kojines jiems vis mezgė ir mezgė" sakydama „Kareivių negali užmiršti tėvynė...", nes motinoms Lietuva, kurių sūnūs už ją nuo amžių praamžių guldo jaunas galvas - iki paskutinio atodūsio liko ir lieka arti. Poetas neskubėdamas verčia istorijos puslapius ir taupiu žodžiu stato tvirtą pjedestalą tiems, ant kurių rankų, „Baudžiavos vergovės nuspaustųjų / Iškilo katedros, bažnyčios ir lietuvių mozės" („Ir be manęs...", p. 8), seneliams - „gyvenimo juodos vagos vingiuotojams", tėvams, nes jie buvo „utėlės lagerių Stalino", piemeniui, samdytam kaimo Jurgiui, kareiviui, nes jų gyslomis ir vargą vargstant Lietuva tekėjo kaip gyvybė, kurią reikia tausoti ir ginti. Lyrinis subjektas kalbasi ir kalbasi su gimtine, su kaimo medžiais, akmenimis, vėju ir kviečia klausytis sunkaus, bet prasmingo dialogo. Į skaitytojo ir klausytojo sąmonę ir širdį atplaukia genties šaknų šiluma: tėvo ir motinos balsas, kuris lyg muzika šildo sužvarbusią nuo nesibaigiančių mūsų amžiaus klausimų sielą. Įduota duonos kriaukšlė ir švelnus šnabždesys tarsi sugrąžina ten, kur buvo gražiausia, kur visiems Lietuva buvo arti, aiškiai suvokta, branginta.
Tačiau kurgi ieškoti tos ribos, nuo kurios pradėta klausti: „Tai kurgi tas mūsų žmogus? / Ąžuolas epuše virto / Drebina klėties pakrašty / Ir klaidžioja žemėj bekraštėj" („Evangelinio mažutėlio meditacijos", p. 14). Gal atsakymo ieškoti tėvo - seno kareivio - išminty: „Kraujy ir ugnyje niekas neauga, / Viskas tręšta, nyksta ir miršta, / Nes jaunystės galva nukirsta... („Fanerinis tėvo lagaminas", p. 22). Gal kraujas ir ugnis nustelbė ir jausmus visų, kuriuos poetas kalbina. Į aštuonis skyrius suskirstęs rinktinės turinį, jis kalbasi juose su vaikais, paaugliais, seneliais, kareiviais, artojais, žilagalviu seneliu - Dievuliu. Kalbina net savo senąją trobą, pro kurią „net paukščiai jau praskrenda pro šalį". Klausimai taiklūs - tiesiai į širdį ir sąžinę: „Ar tu, vaikei, tarnaudams savo amžiui, / Už savo kraštą mirt garbingai - atsakyk! - galėtum? /Aš suglumau ir tai kasnakt sapnuoju..." („Likimas", p. 49). Lyrinis subjektas aktyvus, kilniadvasis, jautrus vykstančio virsmo liudininkas, kuriam nesvetima viskas, kas žmogiška. Jis ieško, klausia, atsako ir vėl ieško, nes „Regėjimuos, sapnuos daugybė vaizdinių / Ir nuotrupų, kurie mane lig pamišimo, / Lig sielos sumaišties sprogdina, tampo, tardo, / Drumzdami visas naujų laikų panoramas" („Laikas", p. 50). Gana sunkius gyvenimo svarstymus autorius sprendžia pasitelkdamas taiklius, lyriškus palyginimus, įdomias metaforas, nesustodamas tęsia eilutės kvėpavimą tiek, kiek liepia jausmo liepsna. Gal todėl skyriaus pavadinimas „Skarelės baltoji šviesa" jau iš karto sušildo, tarsi pašaukia prie namų židinio, tarsi paglosto ir pasako kažką švelnaus, ko niekada nepamiršti. Skarelės baltąją šviesą neša širdyje ir artojas, ir karys, ir tremtinys, irtas, kuris vaikšto po buvusią išpūstėtą gimtinę. Atminties vizijose ta „skarelės baltoji šviesa" gal šventoriuje, gal kvepiančio šieno pradalgėj, gal rymanti prie lango, bet ji - neišblėstanti, visur lydinti šviesa. Ji sklindanti iš ten, kur „Krenta pradalgės lygios, rytas kvepia drėgme. / O ryt nosį kutena jau šienas, / Vežime supas seniai, vaikai - taigi mes / Smagūs klegam lig pat mėnesienos" („Rudenėjimas", p. 66). Iš ten, kur „Skarelę ji saulėn iškėlus, / Devynis kartus nusilenkus / Ji žemei ir saulei šypsojos / Taip kaip tik moterys moka / Sunkų stumdamos akmenį savo" („Išskrido pasaulin sūnai", p. 64).
Poetui visa tai - tarsi amžinai maudžianti gyva žaizda, nes jis pats - iš Karališkių girios alsavimo, iš už „Švenčionių didžio miesto", atsistojęs ", atsistojęs „ant savo žemės", „ąžuolo savo sodinti atėjęs", nesitraukiantis „iš nuosavo smėlio ir molio..." Bet vėlgi kur ta riba, nuo kurios prasidėjo pasalūniškas virsmas, pradėjęs tolinti tai, kas buvo taip arti? Tas buvęs toks artimas „Kaimas dabar jau kitas atrodo - / Ir veidai svetimi, ir dvasia kita sklinda". Poetas, ieškodamas atsakymo į protą ir sielą draskančius klausimus meistriškai persikūnija: čia jis Kaukazo išminčius, čia paauglys, čia artojas, o dažniausiai - kareivis, sakąs: „Visi apkasai manvien primena karstą / Tik dar neužvožtą ir be užrašų..." arba „Va tu stovi pastiręs gal savo troboj, / Bet be durų, langų ir be slenksčių" arba nostalgiškas atodūsis „Ak, vis tolsta ir tolsta skarelė balta / Taip ir blanksta tavoji šviesa..." Leopoldo Stanevičiaus eilėraščių rinktinė „Kaip arti Lietuva, kaip toli" - svarus indėlis į tautos savasties saugojimo banką. Skaitydamas jį, nepajunti, kaip atsistoji ant Baltijos kranto ir iš visos širdies pradedi šaukti: „Tėvyne, lik gyva, amžinai artima ir sava, sesių neišduota, brolių neužkapota!.." Kiekvienas skaitantis joje suras ir „savo minčių", ne kartą pasibeldusių stipresniu širdies tvinksiu. Juk kiekvienas esame atsakingas už tėvynę savo gyvenamu laiku, todėl jos artumo ar nutolimo klausimas -kiekvieno atsakomybės ir dvasinių vertybių atskaitos taškas. Poetui norisi palinkėti išsaugoti iš šaknų atsineštą lietuvybės dvasios tvirtumą, dainuoti Lietuvai, šaukti tautą, kad jau užčiuopiama fizinio ir dvasinio nutolimo krizė būtų nugalėta.
Sutemos
Žvelgiu į šį pasaulį nykų,
Į kelią protėvių narsių,
Ir vis dingojas: kas tie žygiai
Ir marios kraujo iš tiesų?
Nors kraujas - visada teisybė.
Kur jo išlieta bus daugiau:
Ar tuos migloj dabar jau žygiuos,
Ar mindant gėlę tau, žmogau?
Atgal
