Poezija
06 15. Katedra
Vytautas Vilimas Skripka
Nederlingiausia, nuostolingoji viltie,
Laimėjęs lakų žodį – širdį pralaimėjau...
A.Kalanavičius
Jo poezijos rūmas – iš kalbos. Tobulas statinys. Statiškas, bet išmintingai sukonstruotas. Kažkur čia, glūdumose absoliuti poeto tiesa, visų ir niekieno Dievas.
Aš irgi visą gyvenimą dariau tą patį. Nors kiek kitaip, gal tarpais visiškai. Aš kalbinu Dievą žodžiais. Taip kaip evangelistai. Bet rūpi mudviem tas pats – Žodis. Ir per žodį.
„Dulkėto erškėčio ugny“ – itin skrupulingai parengta Perpetua Dumšienės knyga apie poetą Antaną Kalanavičių (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 2012).
Visą tekstą jungia Antano ir Perpetua linija. Moters, kaip jautrios palaikytojos, širdimi tikriausios ir nuovokiai žinojusios.
Netikslu būtų vadinti Antano kūrybą filosofine. Kaip ir sąvoka filosofinė poezija nėra tiksli. Filosofas A.Katalynas mane subarė pavartojus, rodos, patikimesnį junginį – religinė filosofija.
Kažkada rašiau apie Stasio Jurevičiaus poeziją, lygindamas ją su architektūra. Tai, ko gero, dar labiau tinka Antanui Kalanavičiui.
Knygos viršelis
Antano poetinėje kalboje nerasime atvirų žmogiškų rūpesčių, juo labiau apšlifuotų sentimentų. Jie uždaryti kalbos tamsoje. Todėl ir knyga „Ne akmenys guli“ – anoji pirmykščio pasaulio medžiaga, jo pradžių pradžia.
Tačiau Menas (net ir toks kaip Antano) naikina nesusipratimus, nepasitikėjimus. Čia V.Sventickas dalyvauja kaip leidybininkas. Atvirai sakant, mudviejų santykiai labai drumsti. Ir visgi yra jaudinančių vietų: „O paskui – tarsi kokią urną – perleidau Valentinui Sventickui. Jis kažkaip keistai apeigiškai lyg nusilenkė, paėmė tą svorį į rankas. Jautėm, kad šis momentas labai iškilmingas. Mes laikėm Antano gyvenimą, virtusį šiais spaudos ruošiniais...“ (16 p.).
Štai ir aš dabar bandau eiti tuo paprastu keliu - nuo kūrybos tarsi prie žmogiškojo šio didelio poeto aspekto.
Tokios poezijos, kuri ištisai reikštųsi kalboje (per kalbą) – neturime. Rusai turi – Chlebnikovą.
Antanas Kalanavičius Nedzingėje, 1988 m.
O ar turime tokios literatūros supratimą? Apie Antaną Kalanavičių šioje knygoje nemažai ir esmingai kalba šveicarų profesorius J.P.Lotcheris, kunigas ir vertėjas Č.Kavaliauskas, poetai S.Geda, J.Vaičiūnaitė, O.Baliukonytė, T.Venclova, Br.Kašelionis. Bet tam įvertinti reikėtų dar vieno rašinio.
Taigi reikia grįžti prie A.Kalanavičiaus esmės. Ir prie Perpetua. Komentuotojos, bendražygės.
Ką jaučiame skaitydami šią neįprastą knygą? Pirmučiausiai, nedrąsų žinojimą, kad šioje žemėje ir šiuo konkrečiu atveju vyrą ir moterį išskirtinai jungia kūryba. Galgi ne vien dėl blogų kėslų jau keli mėnesiai prekyboje pasirodžiusią knygą lydi tyla!
Gal iš tiesų dar nežinome, kaip į tokį originalų reiškinį žiūrėti, kaip reaguoti.
Vakar paskambino Stasys Jurevičius – sako – keistas sutapimas – štai kelinta savaitė gilinuosi į Kalanavičių.
Didis Antano kūrybos gerbėjas. Ir pats aukštos klasės poetas.
Atgal
