Poezija
08 17. Šimtmečius siejančios artumų erčios
Gitana Vasalauskienė
Tas amžinas tikrumo ilgesys, grožio troškulys, skatinęs susitikti, įsižiūrėti ir subrandinus mintį palydėti į pasaulį - ne vieno kuriančiojo dvasinė būsena. Įdomu ir prasminga, kai vieno menininko kūryboje ataidi, atsispindi, prasitęsia prieš šimtmečius kūrusių mintys ir patirtys. Jos sieja, saugo ryšį, leidžia nūdienos žmogui pasijusti tvirtesniam, išgyventi savotišką sielų bendrystę. Tai Anykščių miesto šventės renginių įvairovėje atskleidė romantiškoji popietė „Šventa mūsų sielų grandinė“, muziejininkų Rasos Bražėnaitės, Skaidrės Račkaitytės ir Tautvydo Kontrimavičiaus rūpesčiu surengta ypatingoje erdvėje - šalia poeto Antano Baranausko klėtelės, rašytojo Antano Vienuolio-Žukausko namų-muziejaus kieme, greta unikalios tautodailininko Stanislovo Petraškos akmens tapybos ekspozicijos. Erdvėje, kupinoje šičia gyvenusių ir kūrusių, dabar čia dirbančių žmonių šilumos, atvertos meniškos prigimties dvasininkų kūrybos erčios: nuo A. Baranausko iki XXI a. pr. kunigų. Pabūta Anykščių Šv. Mato bažnyčios vikaro kun. Nerijaus Papirčio sukurtų vaizdų-fotografijų ir Kupiškio Kristaus žengimo į Dangų bažnyčios vikaro kun. Justo Jasėno poetinio žodžio artumoje.
Kun. J. Jasėnas (kairėje) pristatė anykštėnams antrąją savo poezijos knygą „Artumų Erčios“, o kun. N. Papirtis - fotografijas iš Anykščių šilelio. Kartu su jais sėdi renginio vedėjas Tautvydas Kontrimavičius. Dovilės Zuozaitės nuotrauka
Popietė pradėta dviejų kuriančių kunigų N. Papirčio ir J. Jasėno lyriniu pokalbiu trečiojo dvasininko ir kūrėjo - Antano Baranausko - eilėmis, tiesiančiomis artumų tiltus nuo XIX a. iki mūsų dienų. A. Baranausko klėtelės gaubto languose eksponuojama pirmoji kun. N. Papirčio fotografijų paroda, jos pavadinimu neatsitiktinai pasirinkti poeto A. Baranausko žodžiai „...ilgai krūtinėj šilelis kvėpuoja“. Prasminga, kad ji tarsi apkabina didžiojo romantiko klėtelę, kur buvo sukurta jo giesmė šileliui. Kunigas Nerijus, klaidžiodamas po Anykščių šilelį, kaip ir A. Baranauskas prieš pusšimtį metų, regi tą ypatingą miško spalvų ir raštų įvairovę, medžių didybę ir kone kiekvieno gyvio ar augalėlio grožį bei trapumą, keliantį mūsų žvilgsnį nuo pat menkiausių iki aukšto dangaus. „Prisilietęs prie gamtos, prisilieti prie ją sukūrusio Kūrėjo“, - teigė parodos autorius. Fotografui svarbu užfiksuoti tą akimirką, kuri paliečia sielą, tad N. Papirtis kvietė parodos žiūrovus jo akimis pažvelgti į šilelio pasaulį. A. Baranauskas atskleidė miško grožį žodžio skambesiu, o N. Papirtis jam atitaria vaizdų ir spalvų derme. Ši paroda - tarsi vaizdinė „Anykščių šilelio“ poema, įprasminta fotografijoje.
Sutekanti į sielą ir ją apvalanti gamtos versmė - nemenkas kūrybos impulsas ir kitam kūrėjui - kunigui poetui Justui Jasėnui, tądien palydėjusiam į skaitytojų rankas ir širdis jau antrąją savo poezijos rinktinę „Artumų Erčios“, papuoštą dailininkės Stasės Medytės ekslibrisu. „Sėdėjau ant Zaraso ežero kranto, žvelgiau, net suskaudo... Galvoju - buvo tikra...“, - dalijosi išgyvenimo akimirka J. Jasėnas. Iš tiesų autoriaus kūryboje priartėjama prie to, kas tikra, atsiveria skausmu subrandinta išmintis, prasmės ir šviesos blyksniai, pagarba Būčiai.
Pirmosios autoriaus poezijos rinktinės „Užmigdykite mus Ežeruos“ recenzentas rašytojas Vygandas Račkaitis atvyko pasitikti ir antrosios kun. J. Jasėno knygos. Pasak V. Račkaičio, tai brandus, sveikintinas rinkinys, tikra, dora, šiuolaikiška poezija, kurioje ryški dvasinė sutelktis. Jos negalima skaityti vienu prisėdimu, nes būtina suaktyvinti sąmonę, įžvelgti poezijos kodą. J. Jasėnas suvokia estetinę žodžio galią, praturtina posmus netikėtomis metaforomis, raiškiais vaizdiniais. Rašytojas linkėjo knygos autoriui būti su poezija, kad žodis lydėtų ir laimintų, juk išnešiotas, subrandintas poetinis žodis gali labai pasitarnauti sielovadai.
Pirmoje J. Jasėno eilėraščių rinktinės dalyje „Pėdsakai“ - eilėraščiai žmonėms, turėjusiems reikšmingą vaidmenį autoriaus gyvenime: mamai, dvasininkams, menininkams; antroji dalis - „Nutolę priartėjimai“ - kupina krikščioniškos pasaulėžiūros ženklų, budinčios sąmonės būsenų ir gyvybingumo. Trečioji dalis „Iš Pažado žemės“ primena haiku - tai piligriminių kelionių po Jeruzalę ir Jordaniją dvasinės patirtys: virpantis tikėjimas ir gyvenimas, besismelkiantis per tūkstantmečius. Žmogiškumo erčių lytėjimas, sklindantis iš autoriaus skaitytų eilėraščių, kur kiekvienas žodis įgavęs didelį prasminį svorį, nes ten, kur gyventa, įsižiūrėta, prisijaukinta, išdalinta daug sielos šviesos. Net ir apniukusioje skaudančioje kasdienybėje kuriama giedra. Juk ir autoriaus dedikacija liudija: „Erčioms, kuriose sykį įsišaknijau, / Miestams, kuriuose jau buvau / Ir dar būsiu, / Bičiuliams, su kuriais kalbėdamas žiūriu...“
Tą popietę buvo giedra: rūpestingų muziejaus darbuotojų dėka prie vaišių stalo ilgai šnekučiuotasi jaukioje A. Vienuolio verandoje, klausytasi Kupiškio gimnazisto Valentino Kaminsko akordeonu atliekamos muzikos, ne kartą apeita kunigo Nerijaus fotografijų paroda, žvilgsniu apkabinti A. Baranausko klėtelės daiktai - poeto liudijimai šios dienos žmogui, nusitęsusioje ilgoje eilėje laukta knygos autoriaus kunigo Justo autografo ir nuoširdžių jo palinkėjimų kiekvienam. Šviesiai pabūta prasmės artumoje, jungiančioje dabartį su praeitimi.
Atgal
