Naujųjų metų išvakarėse su mielais „Lietuvos aido“ skaitytojais dalinamės keletu poetės Aušros Žigutytės-Aušrinės eilėraščių. Jos posmuose – gėris, šiltos mintys ir gražios svajonės.

Supasi snaigės Vėjo lopšyj: Mena save kūdikystėj... Ar tu save joje meni?

Ilgametė krikščioniška tradicija ragina sutikti Šventas Kalėdas, nelikti skolingais artimiesiems, tarnautojams, o dvasioje - Dievui ir Tėvynei.

Pasisekė šįkart socdemams, Lyg aklai vištai rasti grūdą: Valstiečių nepakenkę rėmams, Jie  koalicijon prasprūdo.

Sielų susiliejimas. Susijungimas jausmų – Meilės gimimas.

Genami...Nejauku, Trankosi virš galvų, Bet ne rimbą girdžiu. Nors tikrai nelengviau, Bet įpratinti jau.

Vėlinės - Čia ir didžiūnas ir varguolis Nebeišvengs dangaus tiesos. Kapinėse   - ... Čia amžina lygybė stojus...

Kokioje šalyje Penkis dešimtmečius kentėtas svetimųjų jungas Nepajėgė sunaikinti gyventojų, o tik užgrūdino.

Aš, kaip visi, šiame pasauly gyvenau Galvodamas, kad daug išmokau,  išmanau. Septyniasdešimt penkerius metus mąsčiau... Romėnui antrinu:  žinau, kad nieko nežinau.              

Aušra Žigutytė (Aušrinė) - puiki kūrėja, visuomet pilna veiklos organizatorė. Jos aistrą darbui teikia eilės, geri žmonės, puikūs draugai. Ji ir „prie svečiaus, ir prie pečiaus“ – turi kuo nustebinti, pasidžiaugti nuveiktais darbais, pasidalinti įspūdžiais grįžus iš svečių šalių. Gimsta eilės, gražios mintys sugula ant baltų popieriaus lakštų, praskaidrina artimųjų ir draugų nuotaiką. Visuomet kupina gėrio ir šviesos spindesio.

Tik pažiūrėkite – atėjo, Viską metęs lėkė, skubėjo, Atstumus, kliūtis įveikt sugebėjo, Nujautė, kad man reikalingas, O gal tiktai atspėjo.

Suprast kai kam sunku Kaip augom ir auginom, Ką kaltinom, už ką, Dar ligi šiol nežinom.

Gėlinuko kampe prie pat lango Jazminų krūmas baltai pražydęs. Išmąstau: jo grožis lyg tėvų meilė Ir nelengva svaiginanti jaunystė

Ateina sesės, gal net dvynės meilė mirties vedina ir nesuprasi, kas  pamynė gailestingumą, supratimą

Ko veržiamės iš didmiesčių triukšmingų Į vienišas sodybas kaimo pakrašty? Ko ieškome vaikystės keliuose, Ko ieškome senose sodybose?

Vingiuotu kaimo keliuku Rytais žygiuojam į mokyklą. Padangėj vyturių daina Mane su Sargiu pasitinka.

Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys Alfredas Naktinis – Biržų žemės sūnus. Čia gimė, augo, lankė mokyklą, mylėjo gimtas vietas, jų niekada nepamiršo ir nepamirš.

Mąstymo kalba tyli, negirdima, išklausyti žodžių nėra kam. Išmokim bėgti į minčių verpetą, ir vandens lašų išgirsti šneką. 

Kantrybė laukti – išbandymas savim. Sulaukus – apmąstyti, ką toliau daryti: ar laukti geresnių progų, ar vėl iš naujo pakartot...