VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Poezija

08 22. Draugai

Algirdas Kavaliauskas

Vingiuotu kaimo keliuku

Rytais žygiuojam į mokyklą.

Padangėj vyturių daina

Mane su Sargiu pasitinka.

 

Ir žiemą gera tarp draugų,

Kaimynus sveikinam sutikę.

Namuose klausome tėvų,

Jei prasižengiam, tai netyčia.

 

Išgirdome: netekom draugo, tėvo, vado.

Kažkas ne taip – gyvi mūsiškiai!

Ir mes linksmi, nes neapgavo   –  

Džiaugias laukai, upelis, miškas.

 

Atėjom. Varau Sargį bėgti į namus,

Bet jis krūmyne slepiasi prie kelio

Ir lauks manęs! Nors klasėj sutinku draugus,

O Sargi, be viens kito mes negalim.

 

Šaknys

Čivyliai, Rokiškis,  Rageliai –

Mūsų giminių salelės,

Kriaunos, Laukupis, Gačionys ...

Ten teta, čia dėdė, brolis –

Kelias raitos už kalvų,

Aplankysime visus.

 

Tie suaugusieji, siaubas,

Sako, valdžiai tikras baubas.

Juos vagonuos gyvulių,

Išgabeno už kalnų.

Išgabeno dėdę, tetą...

Kad tokia valdžia prasmegtų.

 

Mes tikrai mažokai žinom,

Mokiniai dar esame,

Bet piktumą jau pažinom...

O mama tik šypsosi:

Apsilankėt kur užgimę,

Čia stiprybės semiatės.

 

Visada gimtinėj savo

Jausit ryšį su žeme

Ir su tais, kurie gyveno,

Gynė, saugojo Tėvynę,

Dėl gimtos kalbos aukojos

Ir mylėjo, ir kentėjo

Neišdavę Lietuvos.

 

Kitą rytą lyg ne tokie

Buvo miestai ir kitokie

Rodės tėviškės laukai,

Kuriuos širdimi jutai.

 

Augome, daugiau pažinom,

Norai ir nusiteikimai,

Meilė Lietuvai Tėvynei

Liko tvirti amžinai.

 

Medžių elegija

Ąžuolai paprašė: nupieškite mus

Kol žali lapai džiugina visus,

Te pamatys kaip mylime savus –

Prisikentėjusį gimtąjį kraštą.

 

O buvo: gūdžią naktį  medžiai rūstūs

Sutiko tuos, kurie drąsiai atėjo,

Kad mūsų baimėmis  nebaustų  –

Kartu su vyrais ąžuolai stovėjo.

 

Apie drąsuolius sako: vyrai ąžuolai,

O ąžuolai – tarytum žmonės

Ir skauda mums visiems labai

Kai medžius pjauna ar žmones išduoda.

 

O išvedžiojimams tai priešnuodžių nerandam,

Ne vieną išviliojo užu horizonto.

Pergyvena medžiai, nes supranta žmones, 

Matyt, nesugebančius susigaudyt  – pro et contra.

 

Tik mūsų medžiai su šviesiais šešėliais,

Kupliuos vainikuos supantys jaunystę.

Kaip feniksai atgijom, prisikėlėm,

Negalim leisti tamsumom sugrįžti.

 

Gloria

Prie girios medžių atminimai dygsta –

Įsiklausyk, kaip ošia senas miškas.

Jis sako, ką prisimena, ką slepia ir ką gina,

Ką miško medžiai, jų šešėliai dar atsimena. 

 

Su mūsų protėviais seniai

Dangų įžvaigždino miškai.

Ir kai atsibeldi į mišką

Širdim junti – tave pažįsta.

 

Anksčiau nebent drūtuos sienojuos,

Nusiskundimų gal ir nestokojo.

Tačiau kai pirkios langus dangstė žolės,

Išvežtųjų miškai skaudžiai vaitojo.

 

Tamsiam vidurnakty net ąžuolai

Per miegus krūpteli, kažką atminę.

Žmonių ir medžių atvaizdai

Įžiebia žvaigždę graudulinę.

 

Vyrai, svetimo kelio vedami,

Ne tik skynimus leido ugnimi.

Nuo jų sukelto naikinančio šėlo

Rasojo žmonių akys, medžių sielos.

 

Miškas supranta ir  atjaučia žmogų,

Jo visas paslaptis išsaugo.

Po kelmu, meilės užkalbėtu, amžiams

Nekaltai kalto siela glaudžias.

 

Lenkias viršūnes prie kario nukauto,

Gedi sudegintų brolių.

Laikas užkėlė juos ant šlovės aukuro –

Tėvynę mylinčių  prasmingos aukos.

Atgal