Poezija
09 17. Vėjas
Algirdas Kavaliauskas
Tik pažiūrėkite – atėjo,
Viską metęs lėkė, skubėjo,
Atstumus, kliūtis įveikt sugebėjo,
Nujautė, kad man reikalingas,
O gal tiktai atspėjo.
Tikrai, net švilpaudamas atšlamėjo,
Srauniais upeliais almėjo,
Sūkuriais, šuorais, gūsiais atskriejo,
Miškais ir pievom aidėjo,
Per kalnus, uolas atbildėjo,
Nieks nesulaikė ir nesuturėjo,
Mano ištikimas draugas artėjo...
Gal jautė sandus galimų kitimų,
Su nebepakeičiamais likimais.
Pajuto, kad dūstantį neviltis užliejo,
Viską metęs, spjovęs į viską, skubėjo
Su humoru, toks paslaptingas
Prisiartint, apglėbt, nuraminti mokėjo...
Kaip ten bebūtų, bet nepaliko vieno:
Pakedeno plaukus, prigludo prie skruosto,
Patampė už ūsų, paglostė lūpas.
Palikt kai sunku jis tikrai negalėjo –
Ištikimas, linksmas, pašėlęs
Tavo šypsenos vėjas.
Dovana
Nuotraukoje giedrią dieną, gražūs ponai,
Skaistūs veidai, šviesūs žvilgsniai –
Brangūs žmonės žvelgia maloniai
Iki skausmo paliečiantys širdį.
Visa šeima su draugais
Tarp gėlių prie vyšnios žydinčios,
Gimtojo namo pavėsy
Apsupti paslapties ir charizmos.
Daug kam vasara jau pasibaigusi
Su ieškojimais pažinti tiesą...
O šviesi nuotaika, kaip dovana
Iš nuotraukos vis tebešviečia.
Nieko
Tu, kurio neišgelbėjau,
Suprasi nuoširdžius žodžius,
Kuriuos dabar tariu tik tau,
Nors tu žinai ir neištartus
Ir gali perduot juos kitam.
Tad padaryk tai, aš prašau,
Nes tu žinai, kad yra kam.
Gyvenimą girdžiu –
Štai ąžuolas nuvirto,
Ir širdis plakti liovės,
Darbštuolė gal pavargo,
Gal vargšę kaspašovė...
Už lango jazminas pražydo,
Nelinksmas, liūsdamas kažko,
Gal baltuolėlis žino,
Ką žmonės sugeba, kas laukia jo,
Bet nepakeisti jau likimo.
Neliks žiedų, kuriuos mes mėgom,
Tik apgavysčių pynė...
Atrodo, nieko nebelieka
Tuštėjančioj gimtinėj.
Ir džiūsta beržas, klevas, liepa...
Jaučiu tik skausmą ir šeimos vargus,
O daugiau – nieko.
Kažko
Vasara tai šykšti šilumos, tai ja apdovanoja,
Pažada, be skrupulų apgauna, vėl vilioja,
Aromatais svaigina, perkūnais grūmoja,
Tai liūtimi plauna, tai kaitra alsuoja.
Juk kada nors išsitrankys, išsižaibuos,
Tik ne pas mus, o ten toli laukuos
Ir mūsų medžių vėjas neišlaužys,
Kas nors juk mums padės namus apsaugot.
Tuštėja tie namai, dulkėtos medžių lajos,
Nelaimės kuriasi namuos bedaliuos.
Ar vasara kalta – nepritekliai vis plinta...
Ko viliamės, ko laukiam. krašto šeimininkai...
Dienos
Dienos lekia pro mus,
O gal mes pro dienas,
Strimgalviais tolyn
Lekiam pro šventes.
Lekiam vienas nuo kito,
Nuo garbės pabėgam.
Ar surankiosim prarastą...
Jau tokios tos dienos.
Šiaurės etiudas
Demobilizaciją nukėlė –
Kita valstybė vėl kalta!
Kaip parašyti motinėlei:
Tokia jau ta tvarka.
Ir vėl gyvensiu aš
Su ginklu, su draugu.
Aplinkui pūga staugs
Tarp sangrūdos ledų.
Pašvaistės nežavės
Su ruoniais po ledu...
Močiutė nesulauks,
Jai bus sunku.
Akeles pražiūrės
Keleliu eidama,
Poterėlius kalbės
Dievulį melsdama.
Ji melsis taip karštai,
Kaip niekas niekada.
Sugrįžt privalom mes,
Kur motinų malda.
Atgal
