Poezija
08 26. Žiūri
Algirdas Kavaliauskas
Gėlinuko kampe prie pat lango
Jazminų krūmas baltai pražydęs.
Išmąstau: jo grožis lyg tėvų meilė
Ir nelengva svaiginanti jaunystė
Kurios nemačiau, nes manęs dar nebuvo,
Bet dėdžių liūdimu – aš neklystu.
O kai kėlėsi naujon vieton gyventi,
Atsivežė baltažiedį krūmą ir mane.
Kruopščiai abudu įsodino šioje žemėje,
Kad vienas pavasariais žydėtų,
O kitas matytų, galvotų ir gerėtųsi.
Nuoširdžiam džiaugsmui tėvų,
Gerai prigijome abu.
Ne tik medeliai prie namų –
Prie tėvų glaudėsi daugiau vaikų:
Danutė, Algiukas ir kitas berniukas
Augo linksmi po gimtinės saule.
Jazminai ir metai žydėjo,
Visko užteko, visko turėjom.
Netgi perdaug visko buvo,
Kad nieko neliko, pražuvo.
O gal ir neperdaug kai ko buvo,
Jei giminių ir sveikatos neteko,
Tik meilės ir baimės užteko...
Pro baltus žiedus matau tolimą namą.
Prie jo nebėra nei klevų, ąžuolų ar liepų,
Nei Stirnabalės, upeliuko, nei purienų,
Dingę drebulės ir lazdynų begalės,
Nyksta ir prisiminimai slenkantys tolyn.
O jazminas, apsipylęs balta atmintim,
Žiūri į mane praeities akym.
Ledjūryje
Salos ten toli toli,
O žemynas dar toliau,
Čia gi sangrūdos ledų,
Ledjūrio tyloj nyku.
Ir Baltoji atšiauri:
Laivai jūros gelmėse.
Šiaurėje nebūk piktu –
Pyksi ant savęs.
Ruoniai, meškinai, kariai
Gali sugyvent kartu.
Ledjūris, mūsų ginklai –
Tai tikrai nyku.
Atsiradome piečiau: Solovkuos, Mudjuge
Pasmerktųjų takais pėdinėjam.
Bandome įsivaizduoti,
Kaip žmogus sugyvulėja.
Jau geriau sugrįžt atgal
Už poliarinio rato,
Ledų sangrūdos, speigai
Žingsnius geriau suprato.
Arba
Be ironijos ir be dviprasmybių,
Be baimės apsirikti nuoširdžiai sakau:
Išauš diena, matysim – bus geriau
Arba sulauksime nusivylimo...
Ne vieną kartą jau payrėm,
Bet vis tiek vylėmės –
Negali būti kaip tada,
Kai laukdami sulaukėme:
Geriau... kaip visada.
Nors tiesą žino tik dangus.
O jeigu jis sakys: arba?
Bet jau manęs nebus tada...
Olimpiados sutra
Visi žiūrėjome olimpiadą,
Išvydome ko dar nematę:
Vis aukščiau, toliau, greičiau –
Neišsemiamos žmogaus galios,
Leidžiančios suprasti sutrą,
Vedas, nirvanišką malonę...
Tik nušvitimo sutra dar toli,
Nes to nenori patys žmonės.
Neįprasta, kad dopingo skandalas atliūliavo –
Ir be gėdos, be sąžinės kai kas vis tiek startavo...
Apgaulės būdavo net antikos laikais –
Mįslė: kada gi žmonės pasikeis.
Jaunučiai mūsų Rūtos, Tomai ir Austėjos,
Sulauksite dar daug olimpiadų,
Paklus jums vandenys, žirgai, kanojos,
Dar džiuginsitės ir suprastomis sutromis ir medaliais..
Dėkosite likimui už ištvermę, greitumą ir taiklumą,
Už tas akimirkas, kurios ne tik jus vienus džiugino.
Kovos priartins prie keisčiausių pažinimo priežasčių –
Atskleisite, kas dar nežinoma, bet buvo.
Olimpiada tęsis, kaip nesibaigianti fiesta,
Jūs skinsit pergales ir pinsit vainikus
Iš nesibaigiančių, nenumatytų atradimų –
Su pergalių vainikais lenksit galvas prieš tėvus,
Prieš jų išminties tobulybę,
Dovanojusią Širdies sūtrą,
Už suvoktą gėrį valstybėj
Ir teisę atstovaut ją.
Ir taip per visą šventę – savo gyvenimą,
Su atradimais, nuostoliais ir rūpesčiu,
Per nesibaigiančią sielos olimpiadą –
Per negandas ir sunkmečius – su meilės džiugesiu.
Interpretavimas
Gal vadovas, o gal ir eilinis
Pasipūtėlis ir šmikis paskutinis
Pelnė aplinkinių dėmesį išskirtinį...
Einu gatvėmis, šviesą taupančiomis,
Sutvarkytu parku, atkurtu paplūdimiu.
Sako, vadovas protingas, taupyti moka.
Kiti atvirkščiai porina – išsišokėlis, nemokša!
Drąsūs, matyt, aukštesniojo valdžia nesiekia,
Nelaukia paramos, nereikia nieko.
Na, ką gi: tebūnie – moka, tegu moka.
Kas turi valdžią, tas daug ir moka.
Turi iš ko mokėti:
Valdo pinigus, o per juos – ir žmones.
Bet vis tiek atsiranda, kas kritikuoja,
Kas nesitaiko su sukčiavimais, netyli, kai meluoja.
Mato: iš valgyklos neša, iš kaimyno tempia, iš įstaigos veža,
Smulkmę mato, nes kitko nesupranta,
Ir milijonų skaičiuoti nemoka –
Kiek kainuoja namas prie ežero, sklypas ir miškas.
Tortus nešioja. Laimingas. Ir viskas!
Žino kainą ir kas jam apsimoka. Moka!
Moka pasinaudoti jaunais neišmanėliais
Ir suvaikėjusiais žilagalviais,
Taip – kritikuojančių manymu.
Sako, apie tai kalbėti ar rašyti
Žiauru, nereikalinga, nebandyk brolyti,
Apskritai imant, gal netgi nedora
Pavydėt, kad pinigai padaromi iš oro.
Žinote, klausimas subtilus,
Skaičiuoti svetimus milijonus.
Už tai šitaip elgtis, supraskit, padoru.
Priims į kompaniją, kai turėsit milijonų.
Naudinga, kad veikėjas išmokęs apgauti,
Pasiųsti nelaimėlius šunims šėko pjauti,
Užsiminti apie suvaikėjusią atmintį,
Praeities nostalgijos dulkėtą graužatį.
Nieko nedarysi: tyliai ir greičiau traukis į šalį,
Atsivėrus smegduobė praryti gali,
Kad nematytum: žmogus čia nieko nepametęs, nepasėjęs,
O pažiūrėk, kiek visko radęs, praturtėjęs!
Atgal
