Poezija
10 17. Antrinimas
Algirdas Kavaliauskas
Aš, kaip visi, šiame pasauly gyvenau
Galvodamas, kad daug išmokau, išmanau.
Septyniasdešimt penkerius metus mąsčiau...
Romėnui antrinu: žinau, kad nieko nežinau.
Autorius su šeima: vaikaite, sūnumi ir marčia
Buvo
Ant Sartų mėlynų
Nesutramdyt žirgų:
Skamba ledas – jie veržias į priekį.
Mama šluosto akis,
Brolio pergalės vis
Sugraudina – sunku patikėti,
Kad nei metų našta,
Nei speiguota žiema
Nesutrukdo jo pergalių siekiui.
Hipodromuos šalies
Jis taip pat nugalės.
Ir taip metai sėkmingi po metų.
Jo linksma šypsena –
Trypia žirgas lauke,
Laukia rogės ir ežero ledas...
***
Minioje ant Sartų
Pamačiau ją. Šaukiu.
Nusijuokusi greitai nubėgo.
Ir netiktai tėvai,
Grynaveisliai žirgai
Į mane, keistą, žiūrėjo.
Ne visai
Naujas karinis laipsnis... Ką šauktiniui duoda?
Jeigu kareiviai klauso, tai ir klauso.
Nebent geriau suprasi ne tik balta-juoda,
Ne tik vaikinų humorą, bet ir jų skausmą.
Sieloj nyku svečioj šaly, kažko vis trūksta,
O ko, ir pats suprasti negali.
Dienas bespalves keičia tamsios naktys,
Gal mes nematome kitų spalvų.
Jauniausias amžiumi tarp vyresnių seržantų,
Kuriems pulke yra labai daug leista.
Nekeršiju supykdytas ir neskriaudžiu, –
Gal ne visai daltonikas esu.
Kam
Jos tapyti paveikslai,
Jo eilėraščiai rašyti,
Ar norės kas žiūrėti, skaityti.
Jos išgautas mistinis efektas,
Jo surastas realistinis mirksnis –
Nuoširdus sielos žvilgsnis.
Mistiniame Trakų rūke
Ir Vilniuj realistiniame,
Pasiklydę jaunystėje.
Mylintys, ieškantys, kuriantys –
Spalvose, žodžiuose liekantys... Kam...
Ežerui, sodui, laukam.
Skausmas
Mes turėjome saulę, ežerą ir vienas kitą,
Trečias labai toli, mes jo ilgėjomės.
Tu išėjai ir saulė ežeran įkrito,
Gal ir jai, kaip man, skaudėjo.
Kartu
Su degančia gėla klaidžiausiame laike
Gal bus nelengva, bet nepasiklysiu.
Perkūnai nudundės – išsaugosiu tave,
Ir liūtys nenuplaus – širdyje išlaikysiu.
Mylėdamas tave, ateisiu pas tave,
Mylėdamas tave, su tavimi išnyksiu.
Atgal
