Poezija
10 29. Susimąstykime
Vaclovas Volkus
Vėlinės - Čia ir didžiūnas ir varguolis
Nebeišvengs dangaus tiesos.
Kapinėse - ... Čia amžina lygybė stojus...
Vėlinių dienos apmąstymai - Pakvies šios žemės didžiūną ir menką...
Partizano tėvams - ... kas kapą jo išniekintą suras?..
Prie partizanų kapų - Šitam kely, šile žaliam,
Dūlėja brolių pelenai.
Amžinas miestas - Čia miestas - mirusiųjų žemė...
Kryžius prie kapų - ...Ir melskis meilės tarp žmonių...
Jau niekad - niekada - Su juo ten pasiliksiu...
Retėja mūsų eilės - Ten vienas suolas tuščias,
čia užversta knyga.
Prie mokytojo stalo
žvakutė uždegta.
VĖLINĖS
Ruduo. Jau lapkričio pirmoji
Pražydusi dangaus skliaute.
Žarom nušvitus, tu sustoji,
Prie kauburėlio su žvake.
Kur ilsisi gilioj ramybėj
Mylėję, kūrę šalia mūs.
Mirties ranka juos palydėjo
Į nebūties tylius namus.
Kur laikas amžių neskaičiuoja,
Kur nėr pradžios ir pabaigos,
Kur ir didžiūnas, ir varguolis
Nebeišvengs dangaus tiesos.
KAPINĖSE
Sustingę antkapiai nebylūs,
Palinkę kryžiai maldoje.
Čia nebūties akordai tylūs
Ramybę skelbia paslapčia.
Čia ilsisi gyvenę žmonės,
Jų išmintis, garbė, buitis.
Be paslapties ir be malonės
Paguldė juos juoda mirtis.
Čia amžina lygybė stojas
Nežemiškoj tamsos erdvėj.
Valdžioj nerimę, auksą krovę,
Pavirto amžiams pelenais.
Sustingo antkapiai pakrypę,
Byloja - būvį praeities.
Tai viskas, kas šiandieną liko
Iš kelio žmogiškos būties.
VĖLINIŲ DIENOS APMĄSTYMAS
Ne kartą man sakė - mirtis pasalūnė
Ateis su dalgiu ant peties.
Pažvelgs į akis nemarioji klajūnė
Ir ranką kaulėtą išties.
Pakvies be atodūsio, žodžio, be ženklo
Į puotą juodos nebūties.
Šios žemės didžiūną ir silpną, ir menką,
Paženklins ramybe nakties.
Žinojau, žinau, kad jos neaplenksiu,
Ateis ta minutė klaiki.
Tik niekas nežino, kaip aš į ją žengsiu,
Ar bus jon kelionė sunki.
Bet, mano mielieji, žinau ji ateina,
Nėr žemėj širdies amžinos.
Atėjus pasako ji savąją kainą
Ant slenksčio lemtingos dienos.
PARTIZANO TĖVAMS
Tremties paniekinti. Viltim susieti,
Sugrįžote gyvi, nenugalėti,
Pagerbt neišverkto sūnaus.
Kur jis suklupo. Jo jaunystė,
Šventai kovojusi su išdavystėm,
Kas kapą jo, išniekinto, suras?
Tiek daug kentėjęs atsiliepk, sūneli,
Galbūt kažkur praeidami pro šalį,
Nuo kapo nubraukėm rasas...
Tiktai šlamės beržai parimę,
Žibutės tyrą žiedą nusiskynę,
Išgirsit šnabždesį: "Aš čia".
PRIE PARTIZANŲ KAPŲ
Sustok, keleivi, bent trumpam,
Šitam kely, šile žaliam,
Dūlėja brolių pelenai.
Čia krito jie kovos lauke
Už laisvę Nemuno krašte,
Kad mes gyventume laisvai.
Čia jų jaunystė nemari,
Sustingo kruvinam kely,
Tėvynės meilės kupina.
Štai čia, keleivi, prie akmens,
Nušluostyk ašarą tėvams,
Pagarbink šlovę tyloje.
Tikiu, žiedai nevys kapuos,
Berželiai jiems šlamės, žaliuos,
Ir metų metais čia budės,
Kad po ilgos, šaltos žiemos
Pakilus saulė Lietuvos
Apšviestų kelią ateities.
Tikiu, tas kelias bus šviesus,
Sukvietęs kurt gimtus namus
Po žydra saule Lietuvos.
Už laisvę kritusių dvasia
Palaimins ryžtą kelyje,
Išgarsins gerą vardą jos.
AMŽINAS MIESTAS
Tyla. Ramybė. Medžiai šlama.
Parimę antkapiai eilėm.
Čia miestas - mirusiųjų žemė,
Pražydusi gyvom gėlėm.
Einu. Skaitau. Vardai ir metai.
Paminkluose trumpa žinia:
Gyveno, kūrė, sukos ratai...
Šiandien jie - dūlančiam kape.
Kiekvienas kapas - tai likimas
Su savo žemiška dalia.
Kapai. Gyvųjų atminimas
Aniems, jau amžinam mieste.
Tyla. Ramybė. Žvakės dega.
Parimę antkapiai pilki.
Čia miestas. Mirusiųjų žemė,
Gyva gyvųjų atminty.
KRYŽIUS PRIE KAPŲ
Būk daugel metų čia parimęs
Tame kely šalia kapų.
Kas statė, kas vainiką pynė,
Šiandien neliko daugel jų.
Bet tavo atmintis paliko,
Ką tu atsimeni, kokius laikus?
Gal žuvusius nuo išdavikų
O gal paniekintus namus.
Matei ir rudą, ir raudoną,
Ir baltą, žvanginantį kardais.
O tu kantriai skelbei geltoną
Su savo krašto sopuliais.
Tautiečiai tau kepurę kelia,
Esi tu meilė ir kančia.
Šventas giesmes jie tau sudėję
Palaimos prašės maldoje.
Būk daugel metų čia parimęs
Toj kryžkelėj, šalia kapų
Būk ąžuolu naujai užgimęs
Ir melski meilės tarp žmonių.
JAU NIEKAD NIEKADA
Skiriu brolio Česlovo atminimui. Prieš 50 metų, baigęs Kauno KKI, tragiškai žuvo - paskendo
Prabus pavasario gamta,
Žydės palaukėj gėlės.
Jau niekad niekad niekada
Negrįš jo jaunos dienos.
Kada rudens pirma šalna
Nuspalvins klevą auksu,
Jau niekad niekad niekada
Tavęs aš nesulauksiu.
Kai per Kalėdas jos nakčia
Pažvelgs į švenčių stalą,
Jos niekad niekad niekada
Nebepakeis nedalią.
Kada šventa kapų tyla
Pašauks, ir aš atvyksiu,
Jau visad visad visada
Su juo ten pasiliksiu.
RETĖJA MŪSŲ EILĖS
Skiriu Jonavos gimnazijos 1948 m. pirmos laidos abiturientams.
Retėja mūsų eilės
Ir renkamės rečiau.
Į klasės suolą sėda
Kas kartą mūs mažiau.
Po daugel ilgų metų
Mes klasėj, kaip tada.
Tiktai tyloj sustojom
Su pagarba kita.
Ten vienas suolas tuščias,
Čia užversta knyga.
Prie mokytojo stalo,
Žvakutė uždegta.
Palinkę, dvasioj didūs,
Su raukšlėmis veide
Praėję ilgą kelią,
Mes šiandien vėl drauge.
Pakelkim taurę vyno
Už klasę tų dienų.
Te ašara per skruostą
Susišaukia kartu.
Su tais, kurie išėjo,
Kurie nebesugrįš.
Tesaugo atminimą
Gyvųjų atmintis.
Atgal
