Poezija
12 31. Liks švarios mintys
Naujųjų metų išvakarėse su mielais „Lietuvos aido“ skaitytojais dalinamės keletu poetės Aušros Žigutytės-Aušrinės eilėraščių. Jos posmuose – gėris, šiltos mintys ir gražios svajonės.
Liks švarios mintys
Gaudau snaiges
Ir šoku su jomis.
Balti, balti drabužiai medžių.
Gaudau snaiges,
Savo delnuos namus aš joms sukūriau.
Dedu mintis,
Svajonių statau rūmus.
Svajone mano, kaip tu gyveni?
Nejau kaip snaigė ištirpsti
Ir išeini man nieko nepasakius?
Pašvietus saulei
Vaivorykšte tu pavirsti,
Nuo tavo grožio net galiu apakti.
Gaudau snaiges ir šoku su jomis.
Džiaugsmo akimirkom
Lai nebūna galo.
Ištirps lai negandos delne,
Pražys ramunės,
Jų baltume
Kaip sniege,
Liks švarios mintys
Ir svajonės baltos...
Aš tau nupiešiu laimės paukštę...
Aš tau nupiešiu laimės paukštę,
svajonių paukštę pasakų šalies.
Spalvingą ir galingą paukštį,
kuris sparnus išties.
Kuris ant savo didelių sparnų
pakels tave į aukštį
ir neš toli, toli, toli,
kur auga medžiai dideli,
kur taip gražu ir gera...
kur visad mėlynas dangus,
kur saulė,
didelė, geltona,
kur debesys balti, balti,
kur begalybė ir platybė...
kur oras tyras ir gaivus,
kur niekad nelyja lietus.
Ir žvaigždės spindi vakare,
ir tyliai kalbina tave...
kur žydi gėlės visada,
kur skamba tik graži daina...
Svajonių paukštė ten gyvena
ir dideliais sparnais plazdena.
Pakels tave, jei to reikės
ir neš toli,
toli,
toli,
kur būt gali,
kur gyveni...
Kokia palaima, kai esi šalia
Nesuvokiama kančia,
suraizgyta malonumo pančiais.
Veju mintis šalin, ištroškusias mano kraujo.
Laiminga ši akimirka ir laikas laša...
Dangus prakiuro.
Lietus išplaus mintis,
kurios neranda vietos
ir graužia, kaip kirminas obuolį.
Nesuvokiama kančia,
bet tuo pačiu ir palaima.
Čia mano mintys,
Jos susiraizgė, tartum siūlų kamuoliai.
Vieni mazgai...
Juose įsiūsiu po skiautę medžiagos
ir parašysiu laišką tau.
Įdėsiu šitą laišką į tavo minčių lentynėlę.
Surasi ir tada suprasi,
kokia tai nesuvokiama kančia,
kokia palaima, kai esi šalia...
Suprasi mane išėjusią,
bet likusią ten...
Atgal
