Poezija
09 29. Tavęs vis laukiu
Sūnui
Birutė Silevičienė
Ateik, sūneli mielas, vakarą vėlyvą,
Kai sutema apdengs laukus.
Aš žvelgsiu į žydrynę melsvą
Prisimindama Tavos vaikystės laikus.
Ateik pavasarį medeliams sprogstant,
Gėlės žiedeliams žydint.
Tebusiu tik Tavęs vis laukianti
Ir žingsnius Tavo girdinti.
Ateik eilėraštį man rašant
Ir pailsėk čia prie manęs.
Ateik upeliui kriokiant
Ir verčiančiam ledus –
Ateik, Tavęs paukščių giesmėje laukiant
Ateik, prabilki, apkabink pečius.
Kai tyliai rieda ašaros veidu
Ir rasi vis mane Tavęs belaukiant.
Ateik, sušilki namų jaukumo židiny
Ir vėl gyvensi su mumis.
Ateik, prašau, ir pasiliki –
Mūsų žaizdas užgydyki širdy.
Tėveliui
Skiria mus toliai, Tėveli,
Aplankyti tavęs negaliu.
Tu išėjęs į amžiną poilsį,
Tik medeliui guostis galiu.
Pas tave - gulbele atplasnočiau,
Pas tave žalia varlele atstraksėčiau,
Pas tave žvirbleliu čiulbėčiau,
Ant tavo rankų laiminga užmigčiau.
Pas tave, mielas Tėte, skubėčiau
Išsiilgus be galo esu.
Apkabintum mane - išsiverkčiau...
Kiek gi metų nesimatę abu?
Pasidžiaugtum - užaugau, gyvenu
Ir takelį į gyvenimą pramyniau.
Oi, Tėveli, kaip buvo sunku
Kūdikėliui prie kapo parymoti...
Tavoji mirtis mus išskyrė
Ir kalbėti, guostis - negaliu.
Ašara - draugė žaizdeles gydė,
Bet per sapną pas tave einu...
Senelę prisimenant..
Lietus. Barbena vis lašai į stiklą,
Į vidų prašos įkyriai.
Greitai kambaryje drėgmę pajunti –
Mes jaučiamės sužvarbę ir liūdni.
Štai židinį pakurs močiutė,
Ji virdulį arbatai užkais.
"Sušilsime!" - nusišypsos močiutė
Ir uždainuos, kaip mūs vaikystėj, vakarais.
Jos šilumos užteks visiems...
Žvilgsnio, šypsnio ir dainos.
Jos gerumo bangos užvaldys visus,
Pradings žvarbumas mūs veiduos.
Kaip išlaikyti šitą gėrį,
Kaip sulaikyti dvasišką gerumą?
Kaip išsaugoti žmogišką mintį,
Kur panardinti mūsų išdidumą?
Nėra senelės veide pykčio priepuolių,
Nėra neapykantos šešėlių.
Visiems ji yra globėja varguolių
Ir švyturys - žmonių darbštuolių.
Ko blaškaisi, širdie...
Ko blaškaisi, širdie, ko blaškaisi,
Ko užmigti nakty negali?
Jau nubėgę sapnai laukais –
Tiktai Tu nuliūdus budi.
Ko blaškaisi, širdie, ko blaškaisi,
Ko naktyje daužais ir verki?
Tikiu, kartais, laumių kerais,
Kai aplanko sapnai liūdni.
Ko blaškaisi, širdie, ko blaškaisi?
Per naktis neužmiegi ilgai.
Tu ir skausmą suplėšyt gali,
Kai apgaubus jausmus naktis nerami.
Ko blaškaisi, širdie, ko blaškais?
Ko užmigti nakty negali?
Patikėčiau draugų laiškais,
Jei manyje jausmai būtų gyvi.
Ko blaškaisi, širdie, ko blaškaisi,
Ko užmigti nakty negali?
Aš norėčiau ilgai klajoti keliais,
Betgi Tu - nurimti turi.
Ko blaškaisi, širdie, ko blaškais.
Ko užmigti šiąnakt negali?
Patikėsiu aš draugo planais,
Nes esu reikalinga kely.
Ko blaškaisi, širdie, ko liūdi
Ir užmigti ramiai negali?
O likime - dalinsiuos laiškais,
Kurių lauki ir visad tiki.
Tai nurimki, širdie, nurimk –
Keliu einant apsaugok, patark.
Akmenėlius kelyje nuridenk –
Liūdinčią apglėbk ir užtark.
Ko blaškaisi, širdie, ko blaškaisi,
Tu užmigti ramiai negali.
Pasiguosiu beržui laiškais,
Kurių laukiu ir visad tikiu.
Ruduo ir Tu
Ruduo. Saulutės spindulėliai žaidžia –
Medžių auksiniam deriny.
O mintys mano upe bėga,
Kada žuvelė nardo vandeny.
Rudens arimai marguliuoja, maivos.
Jau dvelkia vakaro drėgme ir šalčiu.
Manoj širdy dar gražios dienos,
Kai nieks netemdo gimstančių minčių.
Ruduo. Kelionėn ruošias žąsys,
Atsisveikina išskrisdami gandrai.
Žvilgsniu palydžiu, kiek aprėpia akys,
Žinau, be jų, bus liūdni vakarai.
Lydės vis ilgesys iki žiemos speigų,
O nerimas širdies lyg sugrįžimo.
Koks džiaugsmas mylėti žmogų,
Kai nėra sąžinės graužimo.
Prabėgs ruduo. Praeis žiema.
Pavasaris žiedlapiais pabels...
Kai širdį užvaldys skambi daina –
Suprasim ją tik Tu ir aš.
Mums džiugu bus gamtos artume,
Kai mintys suksis vis ratu.
Nebaugins nuotolio atstumas,
Kai šviečia man kelyje žvaigždė ir Tu.
Atgal
