Poezija
08 30. Prie slenksčio
Algirdas Kavaliauskas
Suprast kai kam sunku
Kaip augom ir auginom,
Ką kaltinom, už ką,
Dar ligi šiol nežinom.
Tapom atsargūs žodžiui,
Pamiršom vienas kitą.
Dažnas bijojo blogio,
Kurį pats ir atvilko
Ant sprando savo broliams.
Nors šito nenorėjo,
Bet per vėlai suprato,
Kaip broliams nusidėjo.
***
Su trūkumais kitų
Mokinos sugyventi,
Dalinosi skurdu
Ir dirbo dieną naktį.
O kad lengviau būt dirbti,
Ėmė linksmai dainuoti
Ir savo sunkius kumščius
Kaip nuodėmę kilnoti,
Jis gynėsi ir gynė.
Stovėjo taip arti
Prie slenksčio į anapus...
Sunkiai suprast gali.
***
Židinyje ugnis liepsnojo
Pakurstoma lemties.
Ties slenksčiu leisgyvis stovėjo
Senas luitas liūdnos praeities.
Netaps
Ant nunūriuoto ežero kranto
Dega laužas ir skleidžia šešėlius,
Kurie šoka primindami praeitį,
Prikeldami krašto istorinę atmintį.
Nepatinka, kai kam nepatinka...
Žinoma, nestovi niekas vietoje...
Tik nederėtų senuosius kauburius
Bereikšmiais žodžiais apmėtyt.
Nestabdo praeitis, žygiuok, sveikas, pirmyn.
Gal ir kiti dabar glaustųsi prie prisiminimų,
Tik nesupratus krašto, svetimom mintym,
Netaps artimesni užgesusiems likimams.
Užuominos
***
Tiek visko būna!
Visko ir reikia.
O gal nereikia, bet visko būna:
Tvorų paežerėm ir net ant svetimų sklypų
Pritaškyto kraujo ir našlaičių mažų,
Apgaulės, smurto, reketo ir pykčio,
Ir keršto jau nuo pat vystyklų...
Senjorai – baisūs tarakonai, bruzda urvuose,
Sukėlė sumaištį teisėjų galvose:
Kaip brangų turtą padaryt pigiu,
Kaltės įrodymą paversti niekiniu.
Prie ežerų, prie upių rūmai kunigaikščių,
Kad būtų amžini – krauju palaistė.
Tai ką daryt žmogeliui, gal prakeikt neapsikentus?
O gal užuominos sugėdins gobšius valdininkus.
***
Sakau, gerai, kad kritikai žodžių nešykšti,
Kritikuojama išrankiai, kritikuojama piktai,
Kaip dar kritikuoti gyvenime – nebeišmanai.
Tai gal pasiskolinkim ne tik raidžių, bet ir žodžių.
Jų apstu, ten kaimynus, tai yra mus. įsivaizduoja esant blogiu
Ne tik ponaičiai, bet ir didysis ponas.
Patys pradėjom primestą kaltę išpirkti savinieka –
Savas kraštas, suprantama, ydingas, blogas.
Nesusimąsto ar užtarnauti kritikos žodžiai, kurių nešykšti!
Kodėl skubama kitataučiams nuolaidžiauti?
Kieno gi baisiausią kaltę norima išpirkti?
Kokiais ir kieno perlais pageidaujama pasidžiaugti?
Išminties, o gal kvailumo apraiškas panosėn pakišti?
Sakote, visagalei valdžiai sunku kaimynų rebusą įminti...
Tai gal padės užuominos apie buvusius ministrus.
Alba nuodėmei
tau jis atleis
turbūt atleis jis visada
gal net visi atleis
ne jiems gi žaizdas maus
kraujuos, skaudės
tikrai ne jiems
atleisčiau aš
bet negaliu
už nuodėmes esu
prikaltas prie uolos
prie savo sąžinės
ir prie tiesos
nuodėmė amžina
kaip žemė juoda
aš – niekada
Visagino country
Miestas linksminos, šoko lyg ryto –
Medžiai, ežeras, netgi šviesa.
Nuo linksmybių, nuo juoko paryčiui
Miestui plyšo galva.
Vėjas žaidė dainom
Ir vėsino įkaitusius veidus.
Muzika sklido lankom,
Lydima džiaugsmo ir meilės.
Scenoje siautė audra –
Nuostabių garsų šėlas.
Džiaugės ponia Elena,
Kantri renginio siela.
Atgal
