Žmogaus esmė - jo begalinis noras. Troškimas gaut daugiau nei jam reikės. Tai taip svarbu - lyg kasdieninis oras. Ir aš juk toks. O tu ne to tikies?

Pabursiu, pabursiu iš tirščių kavos, Ar mūšyje ryt neprarasiu galvos. Bet argi man tirščiai atsakymą duos, Juk jie tiktai tirščiai, neturi naudos. Kava išgerta. Jie darže sudūlės.

Čia pat jau Kūčios ir Kalėdos. Naujieji Metai jau arti. Ar kartais pamąstai prisėdęs, O buvę metai, ko verti?

Jau saulelė kasdien Žemiau ir žemiau kildama Vėl atėjusią žiemą rodo. Šaltis su šiluma laukuos Vis besikaudamas Atvėsino orą.   Jau saulelė kasdien Žemiau ir žemiau kildama Vėl atėjusią žiemą rodo. Šaltis su šiluma laukuos Vis besikaudamas Atvėsino orą.

Dėkojam, Viešpatie, už dosnų Kūčių stalą Ir už gerus praėjusius metus, Dėkojame už globą, Visagalį,  Kad mus mylėjai ir buvai kartu!

Pakviesk ir tu mane prie savo stalo, Susėskime ne duonos alkani. Nenešk taurės ir krištolo bokalo. Pabūkim dviese. Tiktai mes. Vieni.

Per baltą tylą atbridę eglės, Snieguotos, rymančios prie kelio, Lydėjot mus, išeinančius toli. Sugrįžtat sapnuose per lauką žalią Tarsi Kalėdų šildanti ugnis...

Sic transit gloria mundi - Šitaip praeina pasaulio garbė. Paspaudė mygtuką - mažiau nei sekundė. Ir visas pasaulis grabe.

Skubu į seną mano tėvo pilį, Žinau, sugriovė ją, bet aš skubu, Kur protėvių dvasia mus saugo, myli, Kur šventė tarp kasdieniškų darbų.

Tu - mano angelas , Man siūstas iš dangaus . Kaip gera jausti meilę -tyrą ,švarią ... Tu-mano angelas , Šalia eini ir mano  Miegą saugai .

Gal per ilgai mes laukėm ir tikėjom, Kad neišduosim Laisvės ir Tiesos, Kodėl tiek šunkelių, tiek klystkelių nuėjom, Kad šiandien turim garsiai šaukti SOS.

Šeimos židinys – ta ugnis, Kur sušyla vaiko širdis, Kur jis pirmąkart mokos mylėt, Ja dalintis ir pasitikėt.

Kodėl pamiršome lietuvišką sudie? Tą "viso gero" svetimi įpiršo. Nubusk, atgimk, apsivalyk, širdie, Ir kopk į dangų, kilk aukštyn į viršų.

Nors pasaulis dar lig šiol nežino Paslapties lietuviško pušyno, Jo gegučių, uogų, grybų tiltų, Pilkapių, dar protėvių supiltų,

  Kampelis tarp      Novos ir Nemuno      Per amžius      Tėvynės sargyboj      Stovėjo tvirtai.

Juk daug ką sugalvojame protinga, Bet iki galo nebaigiam darbų. Kodėl užbaigti ką pradėję tingim? O gal mums rezultatas nesvarbu?

Išėjau į nykią dykumą, nugairintą vėjų, Perbridau šiugždantį  viksvyną, Surinkau pagiry išmėtytus rąstus, Surenčiau trobą protėvių vėlėms sueiti:

Sutiko Adomas Ievą Ir tapo abu pora. Ir gėlės nubarstė pievą, O žemė gera gera.

Net ir arklys iš baimės nusižvengia. Kuri kryptis - kairės ar dešinės? Nė vienas kryžkelės, nė vienas neišvengia, Suklydęs keiks, blogu žodžiu minės.

 Nueičiau į margą klėtį, Bet ją ištampė po rąstą, O kaip man tave mylėti  Ir kaip man tave surasti.