Poezija
12.16. PAKVIESK MANE
Kęstutis TREČIAKAUSKAS
Pakviesk ir tu mane prie savo stalo,
Susėskime ne duonos alkani.
Nenešk taurės ir krištolo bokalo.
Pabūkim dviese. Tiktai mes. Vieni.
Tiksės vienodai laikrodis ant sienos,
Bus nesvarbu ar rytas, ar diena,
Arba naktis, šviesi nuo mėnesienos,
Bet laiko ir kalbų bus negana.
Seniai seniai. Seniai taip nekalbėta.
Ir nesėdėta taip. Seniai seniai.
Gal nuo tada, kai kalėm alfabetą.
Vaikystėj. Kai dar buvom mokiniai.
Į ŠVIESĄ
Į šviesą einame ir einame per tamsą-
Daugiau minties ir meilės, ir darbų.
Aplink riaumoja, staugia, šnypščia, amsi.
Bet einame. Ir mums tai nesvarbu.
O tunelio gale šviesa artėja.
Nuplėškim uždangą, kur skiria nuo šviesos.
Išgirskim į palaimą jos atėję
Galingą žodį Laisvės ir Tiesos.
Laimingi tie, kurie dvasia turtingi.
Kurių pasaulis - išminties šviesa.
Jie jau ne tie, kur tamsoje pradingę.
Tuštybė visad - nuoga ir basa.
IŠ ŠVENTŲJŲ VEDŲ
Satja - juga. Aukso amžius.
Mūsų - geležinis.
Kali - juga. Kali - juga.
Skelbia Vedų žinios.
Čaturjaha baigia ciklą,
Baigias Brahmos kalpa.
Bet jei sielos turi tikslą,
Jos į Laiką telpa.
Vėl pradės nuo Satja - juga,
Treta ir Dvapara.
Tai epochų ciklas skuba -
Tūkstantis per parą.
PAREIT NAMO
Nukainota ne tiktai ši diena. Rytojus
Taip pat be ateities ir be vertės.
Keisčiausiais būdais devalvacija kartojas.
Ir bus taip visad, kol nepatikės.
Kol trypčios vietoje ir kaltins vakardieną,
Gręžiodamiesi tik atgal ar į šalis.
Kol jausis lyg baudžiauninkai vargdieniai,
Pajutę grėsmę, į šešėlį lįs.
O Žemė sukasi. Ji vietoje nestovi.
Nekaltinkim, kad sukasi per greit.
Su ja skubėkime, bet būkime pastovūs
Ir nevėluokime namo pareit.
Namo, kur ir pradžia, ir kelio galas.
Kur žemės ir Tėvynės vidurys.
Kur laukia ir kėdė, ir tavo stalas.
Namai. Kur gieda pilkas vyturys.
ATSIŲSIU TAU LAIŠKĄ
Atsiųsiu tau trumpą laišką.
Tik vienas bus žodis - labas.
Ir taip mums be galo aišku -
Pasaulis tikrai išklebęs.
Kas jį pataisyt galėtų?
Meistrai perkūniškai brangus.
Tad serga jisai iš lėto,
Lyg šunpalaikis susirangęs.
Toks užterštas, kad nemielas.
Tiesiog panašus į farsą.
Tad daug kas, rankas iškėlęs,
Svajoja pabėgt į Marsą.
Bet ten, kur įžengs bent koja,
Kils karas, išaugs šiukšlynai.
Mat viską tik sau aukoja,
O gėriui - per skystas klynas.
SKERCO
Do dijezas - Re bemolis,
Kaip ir meistro rankoj molis.
Tik skirtingai pavadinę
Lipdom plytą ar puodynę
Bet toks pat ir kitas molis -
Re dijezas - Mi bemolis.
Iš dviejų juodų klavišų
Antras mintį šią pakišo.
Bet ir trečias irgi molis -
Mi dijezas - Sol bemolis...
Tęsčiau, betgi kam tas karas -
Juodą panaikins bekaras.
KAIMO IŠMINČIAI
Alksniu ir kadagiu kvepia
Dūmelis čia tylų vakarą,
Rūko, ant laužo kepa
Ir šildosi prieš ugniakurą.
Susėdę kaimo išminčiai
Gandus ir naujienas svarsto.
Bet gilesnės jų minčiai
Nerastum už šimto varstų.
GRĖBLYS
Visur tas pats, visur tas pats grėblys.
Ir užlipa ant jo ne tik kvailys.
Kiekvienas užlipa ant jo bent vieną kartą.
Tai kam moralizuot? Tikrai neverta.
PASIMATYMAS SU JAUNYSTE
Gal įdomumo dėlei,
O gal per klaidą? Gal?
Sugrįžo valandėlei
Jaunystė vėl atgal.
Bet ji kaip mat suprato,
Kad jai čia ne vieta,
Todėl ant laiko rato
Nuskrido ji raita.
O aš lig šiol galvoju -
Gal tai tik sapnavau?
Kam lįsti į pavojų,
Jei jaunas nebuvau.
AUKŠTYN KOJOM
Nežinia, kas čia ką nors pamiršo,
O jei ir prisimena -- vos vos.
Auga medžiai šaknimis į viršų,
Net ir žmonės vaikšto ant galvos.
Šypsos kipšas ant akmens prisėdęs -
Tik jisai į žmogų panašus,
O bedantis laikas viską ėda.
Pragaras. Bet velniškai gražus.
NEATSAKYTI KLAUSIMAI
Nakties tyloj apninka keistos mintys -
Neatsakytų klausimų liūtis.
O gal geriau tiesiog nusiraminti,
Tiesiog užmigt, juk dar gili naktis.
Kai brėkštant dienai tas mintis užgožia
Kasdienių rūpesčių našta sunki,
Žvelgi į palaimingą žemės grožį,
Bet supranti - kažko ir netenki.
VILKAI
Vilkai. Alkani vilkai.
Seniai jau, seniai neėdę.
Stirnele, kaip išlikai,
Įminus ne vieną pėdą?
O sniegas gilus gilus.
Ir speigas. Net medžiams šalta.
Užpustė visus kelius.
Net skauda akis - taip balta.
Vilkai alkani. Nors sako,
Kad vėl išpjovė avis.
Užpustė. Neliko tako.
O avys kraujuoja vis.
Medžiotojų batai sminga
Giliai giliai į pusnis.
Vilkų gauja nelaiminga.
Paleido prieš juos šunis.
Drioksteli pirmas šūvis.
Parako dūmas gaižus.
Ir kruvinas šuns liežuvis.
Dabar jau avys nežus?
Bet šūvis ne vilką kliudė.
Stirnelės gęsta akis.
Tik stirninas jaunas liūdi.
Ir jį kulka nuraškys.
O, sako, avis vis pjauna.
Vilkai. Alkani vilkai.
Nušovė stirniną jauną.
Dabar - ne stirnų laikai.
TU NIEKAS
Šunelis. Išmestas, o gal paklydęs
Žmonėms viltingai žvelgia į akis.
Bet abejingi žvilgsniai jį palydi.
Jam niekas nieko gero nesakys.
Jei neturi namų, esi tu niekas.
Tu niekas, jeigu nieko neturi.
Kaip tas paklydėlis ar išmestas šunėkas.
Visų apleistas. Vienas. Patvory.
Atgal
