Poezija
12.22. ČIA PAT JAU KŪČIOS
Kęstutis TREČIAKAUSKAS
Čia pat jau Kūčios ir Kalėdos.
Naujieji Metai jau arti.
Ar kartais pamąstai prisėdęs,
O buvę metai, ko verti?
Pamirškim netektis ir vargą,
Skaičiuokime sėkmės taškus.
Tegu tų metų laiką margą
Užbaigs laimėjimas ryškus.
Išmokim džiaugtis tuo, kas gera.
Laimėjimų daugiau tikrai.
Užbaikime beprasmį karą.
Ir imkim dirbt, mąstyt. Dorai.
IR KLYSTI ŽMOGIŠKA
Nėra neklystančių, sprendimų neklaidingų.
Kitaip nebus. Tačiau bėda ne čia.
Jei noras tas klaidas taisyti dingo,
Kai kas įvels, įbruks jų paslapčia.
Paskui ims pūsti dramblį iš klaidelės,
Prikergs ir tai, kas tyra, be klaidų,
Pritarinės jam siurbėlės ir dėlės
Ir tūkstančiai kraujasiurbių uodų.
Ir bus lyg pabaiga pasaulio. Viskas juoda.
Minia žiopsojusi tuoj taps agresyvi,
Sumitęs bernas rėks: žinduko nebeduoda.
Visi savi taps priešais, ne savi.
Jei klysti žmogiška, tai nebijokim klysti.
Ir nevaizduokim, kad protingi tiktai mes.
Tokie ir siekia vėl iškrėst kiaulystę,
Tačiau tokie - tik kaulą ir numes.
SEPTYNIOS SPALVOS
Septynios vaivorykštės spalvos.
O lašas? Juk lašas skaidrus.
Kodėl neateina į galvą -
Gyvenimas toks įvairus.
Jame ir spalvų - ne septynios.
Jų begalė. Jų - be ribos.
Tik tūkstantį mylių numynęs,
Suprasi, jog eit nepabos.
DZEUSO STATULA
Iš gryno aukso ir iš dramblio kaulo
Sukūrė Fidijas šią nuostabią skulptūrą.
Suspindo Dzeuso statula lyg saulė.
Tiktai Olimpija stebuklą tokį turi.
Nelaimė būtų mirt jos neišvydus,
Todėl Olimpijon keliauja, kas tik gyvas.
Gal protą kausto žmogiškosios ydos,
Ar noras tai suprasti per ankstyvas?
Čia pat, greta, kas nuostabiai sukurta,
Nė kojos iš namų nereikia kelti.
Kodėl nekyla noras žvelgt į šitą turtą?
Ar pripažinsime riboto proto kaltę?
Pirėją su Atėnais jungia sienos.
Akropolis. Didingas Partenonas.
Bet įtaigus tragizmas Melpomenės -
Dangus virš mūsų kruvinai raudonas.
JEI ŠIRDYS JAU SUDIRŽĘ
Dainos nebus, jei širdys jau sudiržę.
Jei šiurkščios rietenos išūžė mums ausis.
Sustosime eilėn į darbo biržą,
Bet reikalingas bus tik vienas. Duobkasys.
Ar vėl sugrįšim prie tuščių idėjų,
Kurios nešildo. Alkiui - ne pora.
------------------------------------------
Vienam tik lopetą į delną teįdėjo.
Beliko kapinės. Ir kapinių tvora.
VISI IŠSKRIDO
Visi išskrido. Liko tiktai varnos.
Nebijo jos nei šalčio, nei žmonių.
Ir aš likau. Esu Tėvynės tarnas.
Jau tiktai Jai ir varnoms gyvenu.
Bet tegu liūdi tie, kurie prarado
Ošimą medžių, šilumą širdžių.
Juk veltui jie ieškojo Eldorado.
Tenai tik skausmas. Sopulys žaizdų.
Gražuolės, puikios mano mielos varnos.
Išdidžios. Visad vertos pagarbos.
Ir mano širdį pakelia jų sparnas
Virš šio smulkmeniško gyvenimo ribos.
Atgal
