Poezija
11.27. GAL PER ILGAI
Kęstutis Trečiakauskas
Gal per ilgai mes laukėm ir tikėjom,
Kad neišduosim Laisvės ir Tiesos,
Kodėl tiek šunkelių, tiek klystkelių nuėjom,
Kad šiandien turim garsiai šaukti SOS.
Įklimpome į ginčo, šmeižto liūną,
Nematom, kas melagis, kas vagis.
Dažnai ir niekuo dėtam smarkiai kliūna.
Brangieji, toks ligonis nepagis.
Chirurgo reikia. Skalpelio. Palatos.
Per daug kenkėjų - apsukrių, godžių.
Kaip prakeikimas perkrikštytas "blatas"
Sargdina, žudo mus nuo pat pradžių.
IR VĖL
Ir vėl praliejęs kraują
Agresorius teisus?
Teisybės reikalauja
Ir kaltina visus.
Sakyt, kad tai cinizmas,
Nebūtų padoRU.
Kartojasi fašizmas.
Ar taikstytis oRU?
Tai ne oRUmas trypiamas.
Pasaulis - ant ribos.
Į pražūtį nukrypome.
Be žodžio, be globos.
Vis įžūliau grasinama
Atomu, raketa...
Kas ryt išauš - nežinome.
Ar Laisvė to verta?
TARSI LAPAI RUDENIO
Vis daugiau brangių žmonių išeina,
Vagia juos juodoji netektis.
Dar labiau mylėkim šventą šeimą,
Tik joje Tėvynės ateitis.
Aktorius, poetas, muzikantas,
Mokytojas, skulptorius, karys...
Tarsi lapai rudenio vis krenta,
Nelaiku vis beldžia į duris...
Ką išėjusieji mums visiems palieka?
Ar išsaugosim, kas šventa ir kilnu?
Ar ir vėl nugrūsim į palėpę,
Liks tik tuščia,šalta tarp delnų.
DELČIA
Delčia. Kažkas iš dešinės
Mėnulio gabalą nukando.
Gal iš graužikų giminės
Kas nors savus dantis išbando?
Nakčia atsėlina, ir krimst -
Mėnulio jau mažiau belikę.
Mąstau ir negaliu nurimt -
O jeigu taip ir mano plikę?
Bet ją juk ėda iš vidaus.
Kaip gardumyną, kaip desertą.
O gal be reikalo baidaus
Ir sukt galvos dėl to neverta.
OBELIS, KURIOS NĖRA
Gyvų numirėlių būry
Kažkaip kvailai jaučiuos.
Ir čia vėl apsimest turi,
Vaidinti lyg svečiuos.
Beprotiškų kalbų klausais,
Nepritari, tyli.
Bet vėpsai, žiopsai su visais,
Nors pats toli toli.
Kam pasakyt, kad tuščia tai,
Kad visa - praeitis.
Juk mano jie, kad jie aukštai,
Kad jie vaisius kratys.
Nuo tos obels, kur jų nėra,
Nes medis - ne obels...
Gerai, kad baigiasi para ,
Tuoj dvyliktą išbels.
Atgal
