Poezija
12.15. Kalėdų eglės
Zuzana Stunžėnienė
Per baltą tylą atbridę eglės,
Snieguotos, rymančios prie kelio,
Lydėjot mus, išeinančius toli.
Sugrįžtat sapnuose per lauką žalią
Tarsi Kalėdų šildanti ugnis...
Sūpuokite Kalėdų varpo gausmą.
Rymokit kryžkelėj ir laukit grįžtančių,
Surinkę į skaras snieguotas
Praradimo skausmą
Ir paukščio vienišo liūdnas giesmes...
Kalėdų rytą eglėms šviečiant,
Gimtinės takuose nepasiklysim niekad...
Kelyje
Sugrįžtam į save, praėję dykumą
Ir žydinčią oazę,
Skaidria mintim nusmelkę
Vakarykštę dieną.
Sustojam kryžkelėj lyg piligrimai,
Kuprinėj abejonę nešdami,
Ir atgalios vis grąžomės ,
Pamiršę būti savimi.
Viliokė laimė lyg žaltvykstė švysteli,
Apakina akis ryškia ugnim.
Išklysta vėl keliais ir klystkeliais...
Nutolsta netikėtai virtus Nebūtim.
Ateinant Naujiesiems
Virš švytinčio laužo
Šuoliuoja vaivoriniai ugnies žirgai.
Ant sparnuoto Pegaso –aukščiausiai
Žydroji svajonė balne.
Ant bėrių eiklių- atkaklumas ir ryžtas,
Jau peršokęs dūmo aitrumą...
Po jų vario kanopom
Abuojumo ledokšniai ištyžta...
Juodųjų žirgų blizga šonai
Lyg būtų smala išsmaluoti -
Ant jų visi praradimai nujojo.
Širmų žirgų karčiuos baltuos
Džiaugsmo spalvos plevena, plasnoja,
Surinkę rausvumą nuo aušros rarotų.
Atgal
