VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Poezija

10.29. IŠ NEŠVENTO RAŠTO PARAŠČIŲ

Kęstutis Trečiakauskas
OOO
Juk daug ką sugalvojame protinga,
Bet iki galo nebaigiam darbų.
Kodėl užbaigti ką pradėję tingim?
O gal mums rezultatas nesvarbu?
 
OOO
Net ir Seime susėdę
Dažnai velnių priėdę,
Nors ir dorų užtenka,
Bet jiems tik vargti tenka,
Nes šmikių, niekadėjų
Daugiau negu idėjų.
 
OOO
Pavargau nuo amžino tikėjimo,
Kad rytoj bus daug geriau.Geriau,
Bet sulaukiu saulės patekėjimo
Ir ariu ariu, kaip ir ariau.
 
Vagos gal per lėkštos, gal ne tiesios
Ligi horizonto nusidrieks,
Kam tos mūsų netikėjimo netiesos,
Jeigu duonos niekas neatrieks?
 
OOO
Nusmuko ratas nuo ašies,
Neteko kaimas žado.
Valstietis tiktai vargs, plušės,
O jam vis rojų žada.
 
Nebus nei rojaus, nei dangaus,
Šis pragaras bekraštis.
Ir niekas nieko čia negaus.
Ar kaltas Šventas raštas?
 
OOO
Teisingai sakė ta valdžia tarybų -
Šeima išnyks komūnos papročiuos,
Vaikų mažiau, bet vis daugiau skyrybų,
Sumetę skudurus gyvenam lyg svečiuos.
Juk žydras reikšdavo anksčiau tik spalvą,
Dabar - ir orientaciją lyties.
Pasaulis pametė kadais turėtą galvą,
Dabar jame lyg pusgalvis jauties.
 
OOO
Pasirinkit savo taką -
Ar jūs caca, ar jūs kaka.
Mes nei viena, anei kita,
Tuo ir viskas pasakyta.
 
OOO
Ne visad verta nusiminti,
Jei iš galvos išeina mintys.
Ko čia liūdėt, ateis ir kitos -
Geresnės, žodžiais išsakytos.
 
OOO 
Kokias klaidas dažniausiai jie kartoja?
Pirmiausia nukerpa, paskui jau išmatuoja.
 
OOO
Kai kam lig šiol atrodo nieko blogo,
Jei namą pradeda statyt nuo stogo.
 
OOO
Net dykumoj sau auką susirastų.
Tuščia diena, jei niekam neįkąstų.
 
OOO
Protingi patarimai nebesvarbūs.
Dabar svarbiau - kas kokiu dirba darbus.
***
TŪKSTANTIS IR VIENA NAKTIGONĖ
 
Seniai surūdijo arklas,
Bet mes, kaip senais laikais,
Naktigonėn genam arklius,
Deja, jau vien tik sapnais.
 
Arkliai - tik gyvūnas retas,
Nors žirgas herbo lauke.
Retėja ir mūsų gretos,
Be žirgo liūdi lanka.
 
Bet naktį jis mums sapnuojas.
Naktigonė. Prunkščia žirgai.
O rytą, net įdienojus,
Neblėsta sapnas ilgai.
 
Ir posmas į baltą lapą
Nukrinta tartum daina.
Naktigonės sielą slepia.
Jų - tūkstantis ir viena.
 
MĖNULIO DALIA
 
Žeme, Žeme, aš Mėnulis.
Ar girdi mane?
Gal kas prieglobstį pasiūlys
Vilniuj ar Kaune.
 
Tyli Žemė. Neatsako.
Gal ji be klausos?
O Mėnulis jau ant tako,
Šviečiantis vos vos.
 
Mėnuo - Žemės palydovas
Nuo senų laikų.
Glaustos jis prie Žemės lovos,
Bet nėra vaikų...
 
PRADALGĖS
 
Eiles kaip pradalges guldau,
Jos  dalgio plunksnos nukapotos,
Tiktai žiedų jau neradau,
Kieti stiebai tarytum kotas.
 
Atleisk man, broli, per sunku
Dalgiu kapoti ne atolą,
Kas žingsnis šėką sutinku,
Ar atidirbsiu aš už skolą?
 
Matau, greit dalgis surūdys,
Atšipo jis ir jau nepjauna.
Nejaugi nujautė širdis,
Kad greit pašauks pjovėją jauną?
 
KAS JIE ?
 
Vis piktesnės vėtros medį laužo,
Vis nuožmesnės liūtys žemę merkia.
Sudegė skaidri tiesa ant laužo,
Kur teisėjai ją myriop pasmerkę?
 
Virš galvos tik debesys tirštėja,
Juodas sniegas kąsniais kelią drengia.
Kas tie žmonės? Ir iš kur atėję?
Tie, pajaco rūbais apsirengę.
 
NAKTIS SUGRĮŽTA
 
Jau žydi ievos,
Diena prailgo,
Gėlėtas pievas
Rasa suvilgo.
 
Dar saulė leidžias,
Jau rytas teka,
Vėl rasos žaidžia,
Lyg rodo taką.
 
Trumpam pražysta 
Laukai gėlėti -
Naktis sugrįžta 
Į tėvo klėtį.
 
KAM MUMS VARGONAI
 
Didžiausią paslaptį byloja indų vedos,
Sanskrito žodžiais kalba mums į širdį,
Bet ją apnikę kasdieninės bėdos,
Todėl ir proto balso ji negirdi.
 
Mes kuičiamės lyg skruzdėlyno epigonai,
Paniekinę švenčiausią galią - Laiką.
Kam mums simfoniniai orkestrai, kam vargonai,
Jei turime  tristygę balalaiką.
 
SENIAI IŠTUŠTĖJO
 
Galūgalvy žvakė,
Galūlaukėj kryžius,
Rūdija tik šakė
Į klėtį negrįžus.
 
Įskrido pro kaminą
Raganos šluota,
Išgirdom tik amen,
Ir viskas iššluota.
 
Seniai ištuštėjo
Bažnyčios ir gryčios,
Nejaugi atėjo 
Kai kam magaryčios.
 
BET KODĖL MES KALTI ?
 
Kaip sapnuoti sapnus,
Jei tikrovė karti?
Kaip išskleisti sparnus,
Kai sparnai nukirsti?
 
Ateitis - praeitis,
Praeitis - ateitis,
Bet kodėl mes kalti,
Kad jau mirė viltis?
 
Dar nesmerk, dar neteisk,
Ir viltis atsigaus,
Tiems, kas klysta, atleisk,
Laukim kelio lygaus.
 
MYLĖKIM RUDENĮ
 
Jau lyrinėm spalvom klevai pražydo,
Vis žvarbsta vėjai - pranašai rudens,
Bet saulė ,kylanti už balto rūko šydo,
Lyg guodžia - ji dar su mumis gyvens.
 
Diena trumpės. Bus šaltis, ledas, sniegas,
Užtat prie Kūčių stalo bus jauku.
Ir daug saldesnis žiemą būna miegas,
Atrodo, keltis reikia ne laiku.
 
Mylėkim rudenį. Jo spalvos tokios šviesios.
Kai džiaugias akys, džiaugias ir širdis.
Gyvuoja amžinos Gamtos ir Laimės tiesos,
Net gruodas jų tvarkos nesuardys.
Atgal