Poezija
10.21. ADOMAS IR IEVA
Kęstutis TREČIAKAUSKAS
Sutiko Adomas Ievą
Ir tapo abu pora.
Ir gėlės nubarstė pievą,
O žemė gera gera.
Ne Biblijos šis stebuklas,
Jei taip kas nors pagalvos.
Abu šie jaunuoliai kuklūs
Mūsiškiai. Iš Lietuvos.
Ir tegul juos laimė lydi.
Ir meilė - karšta, karšta.
Ir lai ne svetur paklydę
Gyvena mūsų krašte.
LYG AFRIKOJ
Pamilo Lietuvą didžiausias karštis.
Lyg Afrikoj įkaitintas dangus.
Kodėl jis į Europą ėmė veržtis?
Gal kuras danguje ne toks brangus?
Mat ten ne malkom, ne anglim kūrena.
Ir dujų ten nereikia kaip pas mus.
Dangus juk turi elektrinę seną,
Dėl Saulės netgi pragaras ramus.
Ir jis sutaupo pliauską vieną kitą,
Nors dieną naktį verda katilai,
Tai mums pateiks ar sąskaitą, ar kvitą,
Nes mes gyvename lig šiol netobulai.
Už šilumą sumokam baisią kainą,
Nes žiemą šalta, vasarą - kaitra.
Kaip tai suderinti, į galvą neateina.
Gal reikalinga proto patikra?
Mat neišmokstam su Gamta sutarti.
Ją tik naikiname, kaip ir save kartu.
Kodėl negalime savų klaidų pasverti,
Kartojamų jau tūkstančių kartų?
ŽMOGUS - NEMOKAMAS ETATAS
Mes per trumpai, mes per trumpai sėdėjome
Prie mano ir prie tavo stalo - per trumpai.
Tačiau gyvenome gražiausiomis idėjomis,
Džiaugiaus - tu jas taip pat pasirinkai.
Ilgai mus skyrė pareigos ir datos,
Maniau, kad šventa tau, svarbu ne tai.
Tačiau žmogus - nemokamas etatas,
Jis niekad neiškyla per aukštai.
Karaliai, net ir tie, suvienodėja
Su klupinėjančiais tarnais, pavaldiniais.
Yra viena vienintelė idėja,
Deja, jinai skambėtų per liūdnai.
Todėl apibrėžimą nutylėsiu,
Visus suvienys šventas jos ryšys.
Virš dūlančių ir nykstančių pelėsių
Tik vardą, na, ir datą užrašys.
SKANDINANTIS LAŠAS
Dar paskutinis lašas neišgertas,
Dar stovi pilnas butelis nuodų,
Tad nekartok : tai paskutinis kartas,
Pateisinimo melui nerandu.
Skandinam nesėkmę, nelaimę, bet neskęsta,
Todėl skandinam, paskandinam tik save.
Dar didesnes kančias reikės iškęsti,
Galvos nelaimės neišnyks pilve.
MAITVANAGIS
Jau maitvanagis pakeitė balandį,
Tik plunksnos slepia jo aštrius nagus,
Jie vis giliau į mūsų kūną lenda,
O mes dar tikim, kad mylėt igus.
Atsikvošėkime, kol tas "taikos" nešėjas
Neatnešė jos į namus slapčia,
Iš jų taip neseniai visai išėjęs,
Jis tegalvoja, kaip sugrįžti čia.
Ar gali žaginama moteris sutarti
Su prievartautoju? Auka su žudiku?
Jei manot, kad bendradarbiauti verta,
Tai žūkite, bet aš nesutinku.
LEISK MOTULE MOTINĖLE
Ant marelių ant jūrelių
Plauko baltos gulbės,
O žaliojoj, o girelėj
Karvelėlis ulba.
Leisk, motule motinėle,
Į girelę žalią,
Kur pilkasis bitinėlis
Saldžią puotą kelia.
Gal aptiksiu, gal sutiksiu
Mergužėlę jauną,
Kur per dieną jauna viena
Uogeles uogauna.
Jei atrasčiau, tai atvesčiau
Į seklyčią margą,
Gal patiktų, gal sutiktų
Kęsti juodą vargą.
Tau dar spėti pailsėti
Sengalvėle mama.
Moku arti, moku sėti,
Tegu klevas šlama.
Kol nukirsdinsiu, išdrošiu
Kūdikėliui lopšį,
Gal dar šitą rudenėlį
Vestuves atšoksiu.
VIENYBĖ ŠAUKIA
Neverkit, motinos ir seserys, neverkit,
Nebeprikels jų ašara karšta,
Geriau kumščius suspaudę tyliai tarkit:
Išėjusius pakeis nauja karta.
Tegu ne raudos, o lopšinė guodžia,
Prie vygės visos žaizdos greit užgis.
Mums reikia vieno vienijančio žodžio,
Jo neatims nei priešas, nei vagis.
Vienybė šaukia mus į bendrą taką,
Ir širdys plaka tuo pačiu ritmu,
Visiems vienodai ryto saulė teka,
Visiems vienodai gera ir ramu.
