Poezija
11.01. KNYGNEŠIŲ ROMOVĖ
Antanas Naujokaitis
Kampelis tarp
Novos ir Nemuno
Per amžius
Tėvynės sargyboj
Stovėjo tvirtai.
Čia – zanavykų žemė,
Protėvių šaknys
Ir lygūs laukai.
. . . . . . . . . . . .
Kai Nemunas
Kraštą dabino
Ir vingiais,
Ir slėniais,
Ir juostom miškų –
Sudargui jis
Kalną paliko –
Altorių žalių lygumų.
Vėliau tenai,
Tamsiausią naktį,
Žiburiai švietė knygnešių.
Šviesiausią žiburį
Aukštai iškėlusį
Kleboną kunigą Martyną
Minėkime kaip Mokytoją
Ir Šviesos Karžygį.
Toj vietoj nuostabioj
Išlikusi, apleista stovi
Klebonija senoji –
Medinė knygnešių
Romovė.
. . . . . . . . . . . . .
Ar Nemunas maudosi
Vasaros saulėj,
Ar blaškosi, genamas vėjo,
Praeitis mūs bendra -
Per vargus visada
Jį ir mus palydėjo.
Su Nemunu buvom,
Su Nemunu esam,
Su Nemunu būsim
Drauge visada.
Išliksim lietuviais,
Į klystkelius neisim,
Suvienys – gerumo dvasia.
Atgal
