Nors kalendoriuje pavasaris, žiema Dar miega balto sniego pataluos. Dar nesidžiaukit, neatneš mama Puodelio sklidino šviežios beržų sulos.

Visai ne apie ežerą, ne apie upę. Apie skaidrumą iš kitos srities. Kokie veikėjai ten, kokie velniai sutūpę! Įgiję galių, įžūlumo, patirties.

Ir šiandien kudakuojantis gaidys   Kaip po žiemos pavasaris ateina, Taip ir likimas darganas sklaidys. Bet užmokės tikrai didžiausią kainą Ir šiandien kudakuojantis gaidys.

Iš senų užrašų, iš pageltusių lapų Netikėtai prabyla praeities paslaptis. Ak, kodėl šitiek metų užrakintą ją slepia- Paskutinės dienos paskutinė viltis.

Jubiliejinio gimtadienio sulaukęs Tavo vardas Gedimino raštuos. Skaisčiom spalvom pražydęs. Mūsų širdyse tu - saulės kraštas.

Kai Lietuva kraujuodama vaitojo, Visų baisių galybių griaunama, Jai Kaunas sostinę, Jai Vilnių jis atstojo. Ir liko Jos širdis. Ne laikina.

 Ateina laikas dirbti ir ilsėtis. Mylėti ir nekęsti. Ir atleisti. Ir laukt, kol dygti grūdas ims pasėtas. Ir laikas želmenį ištroškusį palaistyt.

Vasarį pradedam neramūs ir sudirgę. Daugybė klausimų. Atsakymų - nėra... Galėčiau žodį tart ir nuramint, bet irgi Esu tame beprotiškam kare.

Gaidys giedodamas savęs negirdi. Užrietęs galvą, užkemša ausis. Kaip ir žmogus, kur neima į širdį. Ne tik savęs. Jis nieko neklausys.

Kur Smilga tekėjo, Ten saulė pakilo, Ten lauką akėjo  Artojai prie šilo.

Nejaugi ant galvos man karūna? Kodėl tokia sunki ir žeidžia kaktą? Ar aš dar vis žmogus? O gal jau ne... O, kad jėgų atsikratyti jos pakaktų!

Tiesa melus užklos. Pateisins. Ir priglaus. Kaip silkę pataluos Dugne dubens gilaus.

Nerūpi man, Dieve mano, Kas ką apie tai galvos. Negėriau šįkart šampano. Tiktai puodelį kavos.

Kas bus? Ar mes gyvensime geriau? Šie klausimai išūžė mums ausis. O aš sau nostradamiškai tariau: Tik nuo manęs gerovė priklausys.

Visiems mums pakiša ar pameta pagundą. Ar žmonės esame, atskleis pasirinkimas. Jei ne instinktas, ne žvėris nubunda, Tai reiškia skirtas ir žmogaus likimas.

Nekąsk man, šunie, mes juk esam vienodi. Gyvenam ir mąstom kaip broliai tikri. Man žmonės negali taip pat dovanoti, Nes mano tiesa jiems per daug atžari.

Ilgai ieškojau. Taip ilgai, Net pamiršau jau, ko ieškojau. Atgrubo žvilgsnis ir nagai. Ir vos besilaikau ant kojų.

Vėl tupim užsnigti ligi stogų. Ko klaust, ar taip daryti mandagu? Žiemos tikrai nėra ko šito klaust, Geriau jau prie krosnelės prisiglaust

Nors dažnos darganos ir temsta, Širdy viltis tauri negęsta. Surasti šaltinėlio vietą, Nakty mintis gyli nemiega.