Poezija
2022.12.24. PAGUNDA
Kęstutis Trečiakauskas
Visiems mums pakiša ar pameta pagundą.
Ar žmonės esame, atskleis pasirinkimas.
Jei ne instinktas, ne žvėris nubunda,
Tai reiškia skirtas ir žmogaus likimas.
Išvengę gundymų, stiprėjame ir augam.
Ir tęsiam šventą tobulybės kelią.
Jei genus protėvių kaip savo turtą saugom,
Tai sužvėrėt ir grįžt atgal negalim.
GAL PER DAŽNAI
Man būtų gėda skųstis ir verkšlenti.
Likimas kandžiojo, bet buvo palankus.
Net kai atneš obliuotą šeštą lentą,
Dėkosiu, kad išauginau vaikus.
Vaikaičiai jau taip pat ant savo kojų.
Visi jau savarankiškam kely.
Todėl Aukščiausiajam ir žemei šiai dėkoju.
Ar dar labiau laimingas būt gali ?
Gal per dažnai mes linkę nusivilti?
Keiksnot likimą ir ieškot kaltų..
O ar bent kartą bandėme pakilti?
Savęs paklausti- o kodėl ne tu?
AVERSAS AR REVERSAS
Skaičius ar herbas?
Herbas ar skaičius?
Ką čia pagerbus?
Ką čia įskaičius?
Turim monetą.
Bet dvi jos pusės.
Regis minėta -
Neskriausk net musės!
Abrakadabra.
Šalinam broką?
Duodam sidabrą,
Gaunam varioką.
Dzingsi metalas.
Šlama banknotas.
Amžinas melas.
Amžinas melas.
Tiesos atknotos.
NEMOKAMAS CIRKAS
Tik partijų parodija.
Politika - jau cirkas.
Matysime kaip rodo ją
Net bilieto nepirkę.
Tačiau neapsirikime!
Brangus tai malonumas.
Tai gal ką nors darykime,
Kol leidžia bent saugumas.
Kai negyvai apkvailins,
Ar nusipirks už kaulą,
Bus prarastas ir kailis.
Ir nerūpės pasaulis.
KAI TAURĖS TUŠČIOS
Kai visos taurės tuščios,
Ir buteliai tušti...
Svečiai pečiais pagūžčios:
O kur neatkimšti?
Jie parduotuvėj slepias?
Gal dar rytoj nupirks?
Svečiai nenusilakę.
Bent pagiriom nesirgs.
Gerai, kai alkoholio
Kiek butelių tuščių.
Neteks ir iš po suolo
Surankioti svečių...
LEVIATANAS
Neliko Stalino.
Bet proto neįgavo.
Visus nušalino.
Visus sulikvidavo.
Kas mąstė. Kas tikėjo...
Kas laukė idealo...
Nest budeliams reikėjo
Tiktai mirties. Ir melo.
Ir vėl įmurkdė šalį.
Į prarają. Į tamsą.
Kitaip žvėris negali.
Nors ,regis, jis tik amsi.
Neklyskit! Jus klaidina.
Baisus Leviatanas.
Žmogum jį tik vadina,
O tikslas - kraujo klanas.
NEBUS JAU TOKIOS ŠVENTOS ...
Nebus jau tokios šventos mūsų Kūčios.
Nesusirinks šeima... Nes jau nėra šeimos...
Iš giminių beliko vien rieškučios...
Neprisiglausime prie mylinčios mamos...
Tuštėja kaimai. Užmirštos sodybos.
Ir širdys prisipildo vien šalčiu...
Lyg kas į gerklę būtų įsikibęs.
Ir stalas tuščias...Jau nelaukiantis svečių...
NIEKAS NESUGRĮŽTA
Niekas nesugrįžta.
Kam meluoti sau.
Pasikinkęs ryžtą,
Vėjui priklausau.
Tik mintis dar blyksi.
Bet užgęsta tuoj.
Ar žmogum dar liksi
Žemėj prarastoj.
Kam balnojam žirgą?
Jei neneš sparnai?
Mes, sapnais susirgę.
Viskas - į tenai.
