Poezija
2022.12.19. JEIGU NORS VIENAS
Kęstutis Trečiakauskas
Ilgai ieškojau. Taip ilgai,
Net pamiršau jau, ko ieškojau.
Atgrubo žvilgsnis ir nagai.
Ir vos besilaikau ant kojų.
Tačiau vis tiek dairaus aplink.
Ir vėlei ieškau ko neradęs.
O siela šaukia - nepalink!
Tai štai kur mūsų Eldoradas.
Todėl nelinkdamas einu.
Ir neklausau kaip minios keikia.
Ne sau, tik joms aš gyvenu.
Nors joms jau nieko nebereikia...
Bet jei nors vienas iš minios
Išeitų. Ir tik man padėtų
Esmės ieškoti. Prakilnios.
Pasaulis mus tikrai girdėtų.
TINKLAS
Pakliuvome į socialinius tinklus.
Ir stambios žuvys, ir smulkučiai žuveliokai.
Dabar tai vilkui beuodegiui klius!
Nors ten visi atrodome kvailokai.
Nes tinklo šeimininkas ne žvejys.
Jis daug svarbiau nei žvejo šeimininkas.
Visų svarbiausia čia - ko siekia jis.
Ir kaip padaro tai, kas jam patinka.
O tu naršyk. Ir "laikink". Komentuok.
Tu nuogas patekai į dilgėlyną.
Kartok, ką lieps kartoti tau. Kartok!
Tu pats įmynei į tą karvės blyną.
Iš tinklo netgi mailius neištrūks.
Jis bus "gerai išauklėtas" laimikis.
O tinklas amžinas. Jis niekad nesutrūks.
Jei pakliuvai, kaip nori, taip manykis.
KĄ MUMS TĖVAI ĮDĖJO
Ką mums tėvai įdėjo
Į širdį ir į atmintį,
Neliko net idėjų.
Tik nuoskaudos ir akmenys.
Tiktai sunki pagunda.
Gyvenimas apsvaigęs...
Pamirškite ir skundą.
Šis kelias - pasibaigęs...
Jau viskas atiduota.
Kitiems. Mes nesigynėme.
Stebėjome jų puotą.
Ir budelį auginome.
Nukirsdinti jam leidome
Gyvybės trapų siūlą...
Save. Save palaidoję,
Mes po griuvėsiais gulime...
SNIEGO ROŽĖS
Dieną naktį sninga, sninga, sninga...
Jau seniai nematėm tokio grožio.
Džiaukis. Nesušalk. Ir būk laiminga.
Aš siunčiu tau puokštę sniego rožių.
Jos ištirps. Pavasaris jau švinta.
Dar nematomas. Ir tolimas. Bet aušta...
Ir žiema ne amžina. Jau krinta
Tie lediniai pančiai ją sukaustę.
Vėl žydės ir tikros rožės. Baltos.
Vėl svaigins kvapai svaigaus nektaro.
Jau plačiausias vieškelis atvertas
Vasarai. Be siaubo ir be karo...
TIK SAVĘS NEGAILA
Man visko gaila. Katinėlio mažo.
Stirnaitės draskomos išalkusių vilkų.
Ir tos panos, kur lūpas veltui dažo.
Ir arklio, nukamuoto pavalkų.
Visų man gaila. Tik savęs negaila.
Bet ir gailėti būtų per vėlu...
Užauginau aš sau per ploną kailį.
Nuo žvilgsnio šalto, svetimo šalu...
NESUSITIKSIM
Gyvi mes jau nesusitiksim.
Ir praraja. Ir taip toli...
Tik laikas taip skausmingai tiksi.
O sau atleisti negali...
Pamiršome net kas kalbėta.
O ar kalbėta? Apie ką?
Pamiršom savo alfabetą.
Ir maldai nepakils ranka.
Pamiršome ir "Tėve mūsų".
Ir kaip žegnotis pamiršau...
Nebūsiu svetimas. Nebūsiu.
Tačiau kodėl aš dar rašau...
Juk neskaitysi. Juk neskauda.
Vaikystė jau nebesugrįš...
Nemąstėm apie tiesą, naudą.
Bet viską užpūtė. Šiaurys.
Bus šventos Kūčios. Ir Kalėdos.
Kaip žvakės viskas greit sudegs.
Bet nebejausime net gėdos.
Skalsu. Tik meilės neužteks...
Atgal
