Poezija
2022.12.30. NIUKSAS PROTO NEGALIAI
Kęstutis Trečiakauskas
Kas bus? Ar mes gyvensime geriau?
Šie klausimai išūžė mums ausis.
O aš sau nostradamiškai tariau:
Tik nuo manęs gerovė priklausys.
Nereikia tų pelėkautuose dovanų!
Senelio laukia tik vaikai. Kol tiki.
Senelio laukia tik vaikai. Kol tiki.
Aš realiam pasauly gyvenu.
Prašau, ir tu protingai pasvarstyki.
Kiekvienas turi tiek, kiek užkrutėjo.
Valdžia daugiau neduos. Greičiau atims.
Tiktai savim pasitikėt vertėjo.
Kiti - vien grobs.Ir niekad nenurims.
Svarbiau turėt ne pinigų, o proto.
Tik mums, deja, jo trūks. Ir vis mažės.
Nesugebam išlaužt vergijos grotų.
Išlipt iš smėlio vaikiškos dėžės.
Įsivaizduojame, kad mes - pasaulio bamba.
Bet mes savižudžiai. Nemylime savęs!
Pasaulį matome pro tą, atleiskit, angą.
Tai kur tie besmegeniai mus nuves?!
Kalbėt nemokam. Tiktai vograujam ir rėkiam.
Argi nemąstant rezultatas bus ?
Kai tiktai SAU pyrago atsiriekiam,
Šalies gyvenimas nė velnio nesvarbus.
PATYS LEIDŽIAMĖS
Nesvarbu, ar nuomonės sutampa.
Daug svarbiau, jei ją tikrai turi.
Jeigu neturi, kas nori tampo.
Du kart du nebūna keturi.
Tiesą randa sveikas dialogas.
Pyktis jos neras ir neatskleis.
Tik gyvenimas bus apšnerkštas ir blogas.
Nes beprotnamy sakyt tiesos neleis.
Ji kloakoje giliai bus nuskandinta.
Niekas neieškos. Nepasiges.
Jos vardu bus melas pavadintas.
Susitepę nusiplaus rankas.
Melui paruošti bus puikūs ratai.
Ir rodyklė suksis atvirkščiai.
Liks tik tai, ką skelbia biurokratai.
Dangų skelbs jau pragaro svečiai.
Patys leidžiamės.Kad mus lėtai naikintų.
Ryt jau bus vėlu ko nors ieškot.
Neišlįsime iš geležinių spintų.
Teks gyvenimą. Ir viską paaukot.
AKMENINĖS DŽIUNGLĖS
Einu per mišką džiunglių akmeninių.
Žmonių! Žmonių! Kaip silkių bačkoje.
Tačiau kaimynas nepažįsta čia kaimyno.
Visi čia svetimi. Vaje! Vaje!
Ir aš čia svetimas. Kaip skruzdėlytės vaikas.
Bet keista - čia visai nėra vaikų...
Tai kas gyvena čia? Ir ką tie žmonės veikia?
Net būsimos mamos nesutinku.
Nėščių nėra. Nestumdo vežimėlių.
Tik gatvės plūsta skandalinga lavina.
Išnyko kūdikiai, vaikai... Net lėlės.
Bet ko per daug čia? Ko čia negana?
Man neatsako džiunglės akmeninės.
Nors jos riaumoja. Dunda. Net baisu.
Čia neradau žmogaus. Čia jau nėra tėvynės...
Gal aš ne čia? Gal praeity esu?
Bet tai ne praeitis. Tai ateitis kvatoja.
Iš gyvybingos mūsų praeities.
Ji dingo, kai palaidojom artoją...
Ar ji bent ranką mums išlikt išties?..
GAL TU VIENINTELIS...
Neverk, kad paskui minią bėgt nespėji.
Kad taip toli nuo jos atsilikai.
Nelemta tau tarnaut jos epopėjai.
Tu savo skeptrą rankoje laikai.
Ir nepaleisk jo. Nesivyk tos masės.
Gal tu vienintelis dabar esi teisus.
Ji atsigręš. Ir būsi tu pirmasis.
Atradęs kelią. Ir išgelbėjęs. Visus.
