Poezija
2023.01.15. KARŪNA
Kęstutis Trečiakauskas
Nejaugi ant galvos man karūna?
Kodėl tokia sunki ir žeidžia kaktą?
Ar aš dar vis žmogus? O gal jau ne...
O, kad jėgų atsikratyti jos pakaktų!
Nereikia man nei sosto, nei šlovės.
Neręskit šito obelisko aukšto.
Žinau, kad jis labai trumpai stovės.
Prašau medinio Ne auksinio šaukšto.
Ir košės. Tos, kur šlerpiat su vaikais.
Kam patalai? Patieskite sermėgą.
Tu, juokdary, mane jau palikai.
O kur kareiviai? Po žeme jau miega...
Kam liejau kraują? Ką užkariavau?
Tik šitą sprindį kapinių smėlėtų...
Per visą viešpatavimą gavau
Tik viena - kad nekęstų, nemylėtų.
O prakeikta būk, aukso karūna!
Tu atėmei man protą ir ramybę.
Tu sutepta krauju. Tu purvina.
Tu tiktai manija, tu išprotėjimo didybė.
JUK VISKAS ATVIRA
Nejau kas nors ką nors nuo mūsų slepia?
Juk informacijos kaip niekada apstu.
Nebent atrastume šį tą tarp fygos lapų,
O šiaip apverstume vežimą net kupstu.
Kaip vertint faktą konfidencialų?
Esą įslaptintą, neskelbtiną visai?
Tik timptelėkime už virvutės galo,
Ir pamatysim - pramanas jisai.
Seniai kiaulystės ir šunybės viešos.
Visi jas mato. Pritaria visi.
O kad tiktai valdžios ir turto gviešias,
Tai ši tikrovė dingsta debesy.
Tarnybų, kontrolierių priperėta.
Teismai paskendę šusnyse bylų...
Tačiau teisybė kaip avis aprieta -
Tik stumdoma, nerasdama galų.
O devyngalvis slibinas vis spjaudo
Ugnim korupcijos ir žodžiais netiesos.
Dar bando vargšai nusigriebti šiaudo.
Bet šiaudas net vilties nebeatstos...
MAN DAR SKAUDA
Man dar skauda. Reiškia, aš dar gyvas.
Tau neskauda? Tu jau pražuvai...
Tavo išėjimas per ankstyvas.
Kelias nuvingiavo per kreivai...
Bet kodėl jis nevedė į viršų?
Vien tik apačion. Tiktai žemyn...
Gaila, kad jau daug kas tai pamiršo.
Kad mažai jau kas beprisimins.
Tad ir vėl ieškos visai ne tikslo.
Tik iliuzijos. Kur niekam neskaudės...
Jei kur skauda, kur sunkiausia liksim,
Eikim ten, nors niekas nepadės.
Gal tai bus labai sunki kelionė.
Lydima išbandymų, skausmų.
Bet ji ves mus tarp kalnų ir klonių,
Kur ramu, bet visad neramu...
DERŽAVOS IŠPEROS
Politiškai agresorius jau miręs.
Išlūžo iltys ir nuodingi dantys.
Sulaikė jį narsus Volodymyras.
Zelenskis. Ukrainos Prezidentas.
Pagerbkim šventą sesę Ukrainą.
Jinai už mus visus pasiaukoja.
Tai Ji visos planetos laisvę gina.
Kai žmogžudys virš Jos pakėlė koją.
Ne koją. Savo kruviną kanopą.
Jau tiek sutrypusią! Kodėl jai buvo leista?!
Tik karas šis paprotino Europą -
Suprato, kad žmogėdroms reikia vaisto.
PIRKČIAU ARKLĮ
Pirkčiau arklį.Tiktai kuo jį šerčiau?
Niekur neparduoda avižų...
Tad gyvenimas ir vėl smardinti verčia.
Mat ne dviračiu ir aš save vežu.
Tenka degint dyzelį, benziną...
Kas čia rėkia - teršia ir arklys!
Jis nė velnio neišmano. Jis nežino.
Gaila, kad toliau meluos ir klys.
O arklys padėtų saugot gamtą.
Pagamintų net šiek tiek trąšos...
Daug kam to suprast nebuvo lemta.
Bus geriau, kai mus karietomis vežios!
