Poezija
2022.12.22. NEKĄSK MAN, ŠUNIE
Kęstutis Trečiakauskas
Nekąsk man, šunie, mes juk esam vienodi.
Gyvenam ir mąstom kaip broliai tikri.
Man žmonės negali taip pat dovanoti,
Nes mano tiesa jiems per daug atžari.
Aš irgi išloju, ką rodo man akys.
Ką žinios byloja. Ką sako uoslė.
Bet gaunu į sprandą, dar nieko nesakęs.
Nes aš ne žmogus jiems. Aš tiktai skylė.
Gal leisi ir man būdoje atsigulti.
Mums dviem bus šilčiau. Ir saugu. Ir jauku.
Aš jau neturiu savo žmogiško gulto.
Kai teisių nėra, tai nėra ir draugų.
KEIKSNOKIME SAVE
Ne tiek ir daug tų priešų kaip atrodo.
Čia kitas reikalas. Mes bijom, nes slidu...
Ir ne todėl, kad vėl sulaukėm gruodo.
Todėl, kad drebame ir bijome už du.
Net kai parėkaujame, tyliai apsidairom.
Kad neišgirstų, Dieve gink, kai kas...
Nes vos apkaltina, kad žvalgomės į kairę,
Visi kaip vienas pakeliam rankas.
Ne priešą barkime. Save keiksnot privalom.
Mes patys opozicija tik sau.
Nes puikiai sutariam prie ėdžių ir prie stalo.
Ir aš tai mulkių šutvei priklausau.
Juk turim rinkimus. Slaptus. Teisingus!
Bet kiek išsirenkam į valdžią padorių?
Tai ko mums - proto ar drąsos pristinga?
Deja, atsakymo ir aš dar neturiu...
NEKARIAUJA ...
Siaubingą mutantą pagimdė gamta.
Jam reikia žmogienos. Žmogienos!
Sudrebino žemę klaida nelemta.
Nustebo šakalai ir hienos.
Joks padaras jam neprilygs žiaurumu.
Bejėgė lakiausia fantazija.
Neturi jis proto, širdies ir namų.
Žudys - ir Europą, ir Aziją.
Ir jokio žemyno jisai negailės.
Pavers vandenyną į kraują.
Jau staugia, putoja, kad jis nugalės.
Nors rėkia, kad jis... nekariauja.
ŠEŠĖLIS TOKS DIDŽIULIS
Šešėlis toks didžiulis.
O aš toks menkas, mažas...
Tai kur teisybė guli?
Ir aš gal tik miražas.
Gal tiktai aš toks menkas.
Ir tik šešėlis didelis?
Nes mano jėgos senka,
O jis kaip koks priklydėlis.
Vis auga ir stiprėja.
Tai gal jis ne šešėlis?
Ir gaus, ko panorėjęs,
Ir džiaugsis kaip pašėlęs.
O aš ir liksiu menkas.
Tik žmogeliukas mažas.
Tad jam tarnaut ir tenka.
Tad jam tarnaut ir tenka.
Aš - tik šešėlio pažas.
LAŠAS
Žmogau, jei neturi ausies.
O gal jau nusitašęs.
Iškris iš mažo debesies
Labai didžiulis lašas.
Ir taip į kaktą tėkštels tau,
Kad maža neatrodys.
Tu ne žmogus? Jau supratau.
Tai kam dar tos parodijos.
Nors tu ir neturi ausies.
Ir tu nenusitašęs.
Vis tiek tau tėkš iš debesies
Labai didžiulis lašas.
AŠ JAU PER SENAS
Aš jau per senas būti jaunas.
Bet juk senatvė ne liga.
Jeigu neliktų floros, faunos,
Kažin ar liktų uodega?
O gal ir liktų, kas ją žino.
Seni tik gviešiasi galvos.
O štai jaunimas pripažino,
Kad greit tik uodega galvos.
Galva jau nebereikalinga.
Ji tik sunkumas ant pečių.
Mąstyti uodega madinga.
Bet, aš per senas, tad kenčiu.
O kai per senas būti jaunas,
Aš nesuprasiu uodegos.
Galvoj tik jaunos mintys pjaunas.
Gal tai jau požymis ligos?
Jei sakom - ne bėda rūkyti.
Narkotikai - jau nebaisu.
Tai ką kalbėti? Ką sakyti?
Suprast per senas tai esu.
Atgal
