Man smagu, kad Aušra Žigutytė  rašo  ne tik eilėraščius, bet ir prozos vaizdelius, kurie plaukia lyg upėje ramus vandenėlis.  Ji viską pasakoja nuoširdžiai ir atvirai, be jokių pagražinimų, išsigalvojimų. Piešia minčių vaizdinius tokius, kokius mato savo aplinkoje. 

Ten kur gimė mūs pirmos svajonės, Pirmi žodžiai, pirmi pažadai... Ten dabar pavergtųjų dejonės, Išbarstyti didvyrių kapai.

Dar buvo duona daugeliui rupi, O drapana naminė, paskutinė, Ir taip lengvai pažeidžiama, trapi. Numetus pančius, Lietuva Tėvynė.

Kiek buvo dėl ežios vaidų, Šauksmų iš ratų, nuo statinės, Kiek pykčio, iškreiptų veidų Vardan vis tos pačios Tėvynės...

Čia aukštaičiai ir žemaičiai Buvo nuo senų laikų

Jau antra dešimtis metų skaičiuojama, kai Alfredas įstojo į Lietuvos kaimo rašytojų sąjungą ir tapo pavyzdžiu savo darbštumo tiek rašant eilėraščius vaikams, tiek suaugusiems. Jo didelė dalis eilėraščių virsta dainomis.

Aš rašau laišką motinai, laišką mamai be galo, Be rašto, raidžių, dviprasmybių, be tralo, Laišką sniego taškais ant pasaulio gobtuvo, Natomis ant kompakto ir ant mano grotuvo.

Aš – bitės sesuo esu... Ir žaviuosi ją mylėdama, Darbštumo iš jos mokausi uoliai, Žmonėms – dosni esu.

Paskutinį balandžio šeštadienį (26 d.) Dembavos bendruomenės namuose vyko pirmosios mokytojos Aldonos Vaitkevičiūtės-Liutkevičienės poezijos knygos „Nuo aukšto gyvenimo skardžio" pristatymas. Knygos pristatymo popietę vedė kolegės iš Dembavos progimnazijos, mokytojos Lolita Vyšniauskienė ir Ligita Palionienė.

Kasdien plaukiu gyvenimo upe, Bet kartais srovei nepaklūstu. Ir auštantį rytą sutinku, Maldaudama pasauliui taikos.

Kokie įstatymai - tokia mada, Ir niekas nežada jos keisti. Nors dar kadencija net nebaigta- Atmosfera rinkimų kaista.

Lai gyvuoja Gegužės 1-oji vėl sugrįžus šventė mylima. Buvom Baltijos kely sustoję mes vieningi kaip darni šeima.

Bėga metai, keičiasi gegužės, Sidabrinės gijos puošia plaukus, Samanom dabinasi bakūžės, Džiaugiasi mama vaikų sulaukus.

Stoviu prie anytos kapo, Bet mintyse – ji man gyva! Mintyse jos gerumas, nuoširdumas Mena buvusį laiką, Meilę, kuri mus abi vis jungė, Mokėjo motiniškai apkabinti, Pasikalbėti iš širdies, O kartais ir nusiverkti vienumoje.

Gyvenimo mokykla Sugrįšiu į praeitį nors minutėlei... Ir vėl mokykla atmintyje – Auksinių lapų kritimas, Laisvas paukščių būrio skrydis.

Pabudau, kai salutė tekėjo, Miškams rausvą žarą dovanojo, Spindulėliai per medžių draugiją – Skubėjo į Žemę, žadino Gėles ir žolę iš miego, Skubėdama perlų karolius surinkti, Kad naktį žvaigždelės naujų pribarstytų.

Europon platų langą kirto Pirmasis Petras dar anais laikais, Kad pamatytų ir patirtų- Gal tai, ką Rusijai pritaikyt leis?

Mes vartome gyvenimo dienas Puslapį po puslapio, Uoliai prabėga laikas Greitame iškilmių vežime.

Aš einu gatve pro kapines. Sausis be sniego. Lietus ir drėgmė. Rankoje skėtis. Maldą tyliai šnabždu. Ir dieną priimu kaip malonę.