Poezija
04 18. Verbų sekmadienio belaukiant...
Birutė Silevičienė
Pabudau, kai salutė tekėjo,
Miškams rausvą žarą dovanojo,
Spindulėliai per medžių draugiją –
Skubėjo į Žemę, žadino
Gėles ir žolę iš miego,
Skubėdama perlų karolius surinkti,
Kad naktį žvaigždelės naujų pribarstytų.
Paukšteliai giesmelėmis sveikino rytą,
Lėktuvai skrido į erdvę, virpėjo padangė.
Mėnuo slėpės už debesėlių kalnų,
Pabaigęs naktinę sargybą miegojo,
O debesys plunksniniai plaukė padange,
Žadėdami giedrą ir saulę,
Žmonėms džiugindami sielą...
* * *
Pavasaris! Sieloje šventę atneša
Žibuoklių akelėm, žilvičių šakelėm,
Karklų pūkuotais kačiukais gražiais.
Į verbų puokštę įpina kadagių,
Kad puokštė būtų graži –
Ją perriša kaspinėliu ar siūlu linų.
Ir eina į bažnyčią žmonės būriu,
Verbų rytą pašventint verbų,
O grįžę į namus, skuba su ja paliesti visus:
„Ne aš plaku, verba plaka,
Už savaitės bus šventos Velykos...“
Taip džiaugsmingai primena visiems
Šitas gėrio lašas iš praeities,
Tos amžių gilumos, iš mūsų prosenelių
Perdavimo būsimoms kartoms.
Ateik, miela Mama
Birutė Silevičienė
Ateik, miela Mama, į šventę –
Velykų ankstyvąjį rytą,
Bažnyčioje mes susitiksime – tiek metų nesimatę...
Ir būsime abidvi laimingos...
Tu niekad manęs nepamiršti, Mamyte,
Žvaigždėtom naktimis vis lankai,
Kalbini, mokai ir saugai –
Aukštybių šviesos atėjus keliais...
Ateik, miela Mama, į šventę,
Velykų ankstyvąjį rytą,
Tau kelią nuklojau, Mamyte,
Ašarų perlų vainikais...
Kaip viešnią brangiausią sutiksiu,
Už baltojo stalo sodinsiu...
Žemėje kelią parodys, Mamyte,
Žibantys ašarų perlų vainikai...
Ateik, miela Mama, į šventę –
Velykų ankstyvąją naktį ,
Žemėje kelią parodys, Mamyte,
Bažnyčių švytintys bokštai.
Medžiai žalumos skraistę išskleidę...
Ateik, miela Mama, į šventę,
Kaip viešnią brangiausią sutiksiu.
Išbėrusios perlų vainiką,
Mes švęsime šventas Velykas!
Kalnelyje
Valentina Jekateriničeva-Fatejeva
Aš tyliame savo kalnelyje
Tau kuriu eilėraščius,
Kuo tapsi Tu, mano likime?
Pati dar nežinau...
Naujas šis jausmas man,
Tikriausia, paaiškinamas...
Kaip saulės spindulys linkstu į tave, -
Bijau nepakartojamo.
Aš džiaugiuosi – man ramybės nėra,
Juk aš – gyvenu tavimi!
Tegu man pavydi visas pasaulis,
Esu laiminga Likimu.
Pripažinimas išsiveržė iš lūpų,
Paslaptį paslėpti negalėjau,
Bet Tu vertas šių jausmų, -
Kitaip aš neišdrįsčiau.
Gyvenu, atrodo, kaip sapne,
Kaip anksčiau – aš visagalė,
Tik protas nepriklauso man –
Kovai su juo - bejėgė!
Motinai
Už apvalaus ir didelio stalo
Sėdžiu viena, o už lango,
Dienos sąjungoje, lietumi nusiminus,
Siela sąmyšyje užšalo.
Pamiršau skėtį ir alkana,
O tarp kitko – vėl pavasaris.
Man šalta ir nejauku.
O ateitis – tamsa ir liūdesys.
Barmenas man atnešė arbatos
Ir nusišypsojau nekaltai.
Kavinė pustuštė snaudžia.
Pavasaris su lietumi sutaria tingiai.
Bet arbata mano sielos nesušildė,
Ir lietus pastoviai švokštė.
Glaudėsi jaunuolis su cigarete,
Šnabždėjosi pagyvenusi pora.
Už baro skambėjo stiklai,
O mintyse: mirė mama.
Dar prieš keliolika dienų laukė manęs
Ir išsiskirti nenorėjo.
Žvilgsniu klaidžioju po sieną,
Mąstau kaip sapne.
Iš rodomo ekrano –
Už Prancūziją kovojo Žana.
Už ką ir su kuo kovoju aš?
Pasimetusi mano siela.
Aš susižavėti negaliu,
Na, ką galiu ir ką išdrįsiu?
Susitikimai
Klaidžiojame su tavimi benamiai,
O jausmų suma iki kraštų –
Pokalbiai keisti, tamsūs
Veda mane iš proto...
Kaip po ilgo išsiskyrimo
Mūsų apsikabinimai tvirti,
Kaip švelniai susipynė rankos –
Ir pirštų neatgniaužti.
Kaip saldžiai lūpos susiliejo –
Tame abipusiame kvėpavime.
Susitikime su tavimi vogčiomis
Po varpinės skambesiu...
Atsakymas į A.M. draugo pasakymą „Viskas dulkės...“
Dulkės
Ištisai dulkės... Visur dulkės baltame pasaulyje,
Keliai dulkės, medžiai – dulkės,
Dulkės – žvėrys, gėlės, žmonės, vaikai, -
Visi miršta, virsdami į pelenus.
Kodėl tada dulkėse gimti?
Visa mintis kūryba – gyvenimas – dulkės,
Juk tuntai pavirs į dulkes,
Ir į dulkes pavirs meilės karštis...
Viskas taps dulkėmis: vandenynas ir dangus,
Gėlės, žvaigždės, vakarinė žara, -
Viskas pavirs į dulkes ir nebūtį...
Tai kam gi, Viešpatie, Tu sukuri viską veltui?
Ką daryti mums, gyvenantiems dulkėse?
Nuodais kvėpuojame ir nuodus geriame,
Ką daryti mums, kenčiantiems ir liūdintiems,
Kad ne Rojuje, o sukurtame pragare gyvename?
Lapelis
Pasimatyme sušalo gėlės,
Naktinė peteliškė prisiglaudė,
Man neparašysi laiškų tu
Ir aš rašyti nežadėjau.
Bet kažkodėl jaudina baltas lapas
Ir krūtinė nuliūdusi laukime?
Saulėlydžio šviesa gulasi ant karnizų
Paskutinio atsisveikinimo žavesyje...
Pašto lapelį paliesiu ranka,
Skuba nelygiai nervingos eilutės.
Mintys išsiveržė į tavo tolimą kraštą,
Tik viena meilė žino eilutėse tekstą.
Senojo miesto gatvė
Senojo miesto gatvėje –
Burbuliuojantis verda upelis
Su čiurlenimu senosios kalbos –
Įsilieju į gyvąjį srautą.
Glaudžiasi kiemsargė prie sienų,
Senovinis varpelis skambčioja,
Dėkoju jam atsišaukdama,
Už slenksčio paskui save įtrauks.
Jaukaus kambario tyloje
Tarp seniausių daiktų,
Skirtingai kalba paveikslai –
Parterių sielos išrengtos.
Nuimu įprastas kaukes,
Pasiduodu nuotaikai,
Valdžios dauguma voratinkliuose,
Pasiduodu įkvėpimui.
Moterys tarnauja menui,
Filosofus ir valkatas apšviečia,
Išveda nuo buities, tinginystės iki krištolo,
Šventąją ugnį uždega...
Dalyvavimas
Tavo dalyvavimą visur
Seniai aš pastebiu,
Ir nei akimirkai nepamirštu,
Galvoju naktimis ir dienomis.
Einu gatve – tu šalia,
Kai į namą įeinu – tu paskui mane,
Dėmesingu žvilgsniu lieti,
Man nakties miegą trukdai.
Mano sieloje tu ištirpsti,
Aš pokalbį nebylų vedu.
Nelauktai gyvenime pasirodei,
Tu esi, ar nėra, - iš proto kraustausi!
Tavo dalyvavimą likime
Aš nustebusi atžymiu,
Ir švelnumą širdies pastebiu,
Kada visos mintys apie tave!
Ruduo
Vėl krinta lapai –
Nėra kelio atgal.
Vėl liūdnos mintys –
Mano gyvenimas - nuomai.
Vėjas šakas supa,
Teismas paskutinis artėja.
Sielos skausmas nurims,
Tik širdį spaudžia.
Išėjo
Aš ginčijausi su vyriškiu
Ir jis išėjo pas kitą.
Visumoj – mano kaltė –
Pasilikti man vienai.
Užsispyrimas nugalėjo,
Taip, tik nauda jame?
Tikriausiai – nemylėjau, -
Štai ir paliko namus.
Laisva ir graži,
Ir žinau, ko noriu.
Tarp moterų – būti laiminga
Bijau, kad negalėsiu.
Bet taip noriu vaiką
Ir vyrą turėti!
Kaip viskas neamžina, reta,
Ir trūksta be meilės.
O galbūt sugrįš?
Nesiginčysiu su juo,
Tegul meilė randasi,
Kur gera abiems.
Nusilenkimas Čiurlioniui
Atmosferos pažinimu – Dvasią patvirtinu
Visatoje, joje virpančią liniją...
Jaudina, muzika skamba gyva,
Iš aukštybių skrenda, laisve dega.
Dvi paralelės – rankraštis ir garsai,
Du keliai, vedantys amžius,
Ir kūrybos kančiose gimdančios rankos,
Paslaptį širdžių nusineša debesys...
Čia Dvasios šventė ant kalnų aukštybių,
Kviečia sielą į kosmoso buveinę,
Čia peizažų spalvose girdžiu minčių skambesį,
Rojalis su fraku, natos neskuba...
Nusilenkimas Čiurlioniui amžiname Rojuje,
Erškėčių kelią palaimino Viešpats,
Į užribio pasaulį jis suspėjo pažiūrėti,
Kūrėjas tiesos, žemiškos laisvės...
* * *
Aš nemyliu apkrautų kalnų,
Bet suprantu – su jais arčiau pas Dievą,
Neaprėpiamas mano akimis pasaulis,
Kad gyvenime išsirinktume teisingą kelią.
Iš rusų k. vertė Birutė Silevičienė
Atgal
