Poezija
05 26. Dar buvo
Vytautas Cinauskas
Dar buvo duona daugeliui rupi,
O drapana naminė, paskutinė,
Ir taip lengvai pažeidžiama, trapi.
Numetus pančius, Lietuva Tėvynė.
Bet jau tvirtėjo ji laisva dvasia,
Džiaugsmu ir rūpesčiu su žmogumi dalinos.
Ir augo žmogumi žmogus, o ne mase,
Ne sraigteliu iš pragaro mašinos...
Skambėjo dar neperšauta daina,
O ežerai turėjo skaistų veidą,
Tekėjo saulė dar nesuodina
Ir į mazuto jūrą nesileido...
Vėlyvas pabeldimas į duris
Žadėjo pasiklydėlį, gal svečią.
Ne tai, kad muš, nušaus ar išvarys
Pabalti kaulais po „tėvynę“ plačią.
Nuo vėjo sugirgždėjusi svirtis,
Susprogusi tyla nuo šuns lojimo
Nesakė dar, kad tykoja mirtis
Už tavo svirno, tvarto ar klojimo.
Dar nieks nedegino žmonių trobų,
Negriovė kryžių, pamatų neardė,
Ir būsimas „banditas" su „stribu"
Kieme mokyklos kamuolį dar spardė.
Dar juodos avys puslapių senų
Laisvai sau ganėsi po pievą baltą,
Ir žydų kapinių graudžiųjų akmenų
Dar nieks sutrupinęs negrūdo po asfaltu.
Dar buvome naivumo kaliniai,
Ir tokios vaikiškos gimtinės buvo akys!
Bet jau artėjo Pirčiupiai, Rainiai...
Ir jūros Laptevų banga į slenkstį plakės!
Tranzitai
Kokie mes laimingi:
tik švenčiam ir švenčiam –
nuo šventės vienos vėl bėgte prie kitos...
Tai kas, kad Tranzitas
kaip peilis tarp menčių.
Kaip virvė su kilpa ant kaklo Tautos.
Tai kas, kad nudžiūvo,
susprogo, supuvo,
kad viskas nueina ant šuns uodegos.
Tai kas, kad nušovė,
negrįžo, pražuvo,
tai kas, kad artojas
laukų nevagos.
Kokie mes staiga
pasidarėm turtingi,
kur litas naudos —
milijonas skolos,
juk vagia ir plėšia
visi, kas netingi:
turėk tik draugų,
ir... šuo nesulos.
Bet gali taip būti:
po daugelio švenčių
ir jūros, ir oro,
ir girto alaus
Mužikas aukštaičių,
Mužikas žemaičių
pabus vieną rytą,
pabus ir paklaus:
- Iš ko tos linksmybės,
iš kur milijonai,
greiti limuzinai,
už dyką dvarai?..
Kada virš Tėvynės
apleisto dirvono
padangėje skraido
pikti aitvarai.
O gal net neklaus —
tiktai nieko nesakęs
šleivos kaip lokys,
nepakėlęs galvos
į ten, kur be darbo
voliojasi šakės
prie stirtos šiaudų
ar ant mėšlo krūvos.
Ir, Dieve, neduok,
jeigu kraujo bent lašą
šios šakės ar kirvis
ant žemės pralies...
Bemat atsiras „Jedinstvo", „našy"
ir tas Tvarkdarys
iš kaimynės šalies.
Ir vėl pajudės
prigrūsti ešelonai.
Tiktai šitą kartą
važiuosim kartu:
ir Seimo nariai,
ir vargdieniai, ir ponai,
kaip esame pratę, —
„laisvu" tranzitu.
Po mūsų — nors tvanas
ar maras, bet švenčiam.
Tegu tik šampanas
ant stalo putos.
...tai kas, kad Tranzitas
kaip peilis tarp menčių,
kaip virvė su kilpa
ant kaklo Tautos.
Atgal
