Poezija
05 12. Aš – bitės sesuo esu...
Birutė Silevičienė
Aš – bitės sesuo esu...
Ir žaviuosi ją mylėdama,
Darbštumo iš jos mokausi uoliai,
Žmonėms – dosni esu.
Taikiai mes sutariam abi,
Aš neskinu lauko gėlių,
Kurias sesutė lanko,
Ir neragauju medaus
Iš lauko avilių....
Grožiuos jos kruopščiu darbu,
Stebiuos - iš kur tas
Didis jos darbštumas?
Kieno valdose ji gyvena,
Kiek suneša medaus?
Kaip leidžia vakarus,
Į avilį atnešus medų?
Man viskas įdomu,
Jos muziką žieduos girdžiu,
Bet jos suprast nemoku...
Juk aš žmogus, o ji –
Bitelė - darbininkė!
Bet ji – sesuo mana,
Medutį teikia ligoje.
Ji liūdi, kai žiema –
Pavasario vis laukia.
Dažnai ji įskrenda pro langą,
Ir vieši mano kambaryje:
Taiki, rami lango stiklu ropinėja,
Vazonines gėles apžiūrinėja.
Garbingai vaikšto po stalą,
Kartais pasidomi knyga,
Kartais rašančia ranka domisi...
Tik negaliu suprasti jos dūzgimo,
Abi tyloje leidžiam laiką...
Ir susipykti mums abiems netenka.
Tokia draugystė mums - priimtina.
Kaip žmonės kartais sako:
"Tyla – gera byla". Nei pykčio, nei pavydo
Viena kitai nejaučiam!
Mums meilė, džiaugsmas, pagarba –
Suprantama - bežodė!
Kai norisi sugrįžti...
Aš pasigendu nugyvento laiko,
Vaikystės, duonos, tėviškės laukų,
Močiutės stovinčios prie židinio,
Ir kepant blynus bulvinius.
Atrodo, daug gražiau žydėjo sodai,
Pievose žole tankesnė buvo...
Ir pievas vyrai dalgiais pjovė,
Šienas, vėjui ir saulei žaidžiant, kvepėjo...
Nupjautos žolės pradalgiuos...
Smagu buvo po pievą bėgioti –
Tarp žydinčių joje gėlių.
Mes mokėjome pinti vainikus
Iš žydinčių pienių ir dobilų...
Bėgiojome paskui bitutes atsargiai,
Žiogelių muzika žavėjo mus,
Straksėti bandėme kaip jie...
Varlyčių karalystės kūdrai
Vainikus atiduodavom linksmi.
O kaip tas laikas nuskubėjo,
Nespėjus pievose mums išsidūkti...
Jaunystė tiesė ranką, teko jai paklusti...
Norėtųsi trumpam atgal sugrįžti,
Tik laikas, rodosi, už rankos veda,
Neklausia jis tavo norų –
Gamtos paženklintas tavo kelias:
Kas buvo vakar, jau rytoj nebus...
Plaukai sidabro gijom pasipuošia,
Raukšlelės rankas, veidą išrašo...
Stebiesi, kad metai bėga –
Jaunystė – jau tavo vaikuose.
Tu stovi kryžkelėje rudens,
Nespėjus meilės šulinio išgerti.
Tik širdis kažko ieško, kažko nori...
Ir gaila nugyvento laiko.
Gegutės kukavimo pavasarį nebeskaičiuoju,
Žinau, kad stoviu ant gyvenimo ribos...
Aš nieko iš gyvenimo nebeprašau,
Grožiuosi rudenio spalvom ir jam dėkoju...
Lora
Maža baltaplaukė kalytė Lora,
Pažįsta gatvėje kiekvieną žmogų.
Vos pašaukta vardu – ji bėga
Iš visų jėgų sutikti uoliai.
Jos kailiukas tvirtas, baltas,
Rodos, susukti ilgi plaukai
Saulėj spinduliuoja –
Visu kūnu nubanguoja...
O kad taip žmogus galėtų
Išdidus nebūti! Tai nesiųstų
Piktų žvilgsnių ir pavydo mirksnių.
Žmogus žmogų apkabintų,
Pakalbėtų, pasidžiaugtų ir kartu
Problemas spręstų, saulės spindulys
Jų sieloms šviestų.
Draugiškumo pasimokyti reikėtų
Iš baltos kalytės Loros...
Surambėjusias mintis ji nuvytų šuorais,
Ir prisėstų, ir šalia prigultų,
Meiliai į akis pažvelgtų –
Lyg ji klaustų: "ar viskas gerai?"
Glostai ją – uodegėlę vizgina linksma.
Šauniai pailsėjusi ji gamtoje,
Lora šeimininkės klauso
Ir nenorom į namus slenka –
Galvele žemyn nuleista...
Tu mano Poezija...
Tu ateini nežinomais keliais
Ir surandi mane saldžiam sapne.
Aš visada jaučiu, žinau –
Kad reikia keltis ir rašyt toliau...
Jaučiu, kad būsi visad su manim,
Ir pasiliksi lig saulėtekio žavaus.
Tik aš rašyti nepaliausiu, nes tu sakei:
"Už savo laimę, džiaugsmą kovoki!"
Tu ateini, ir taip toliau ateiki –
Kai aš paskendusi sapne giliam.
Nežadinki, nereikia. Pati aš atsikelsiu...
Nors naktimis esu įpratus laukti,
O jei ateitum dieną, pavasariui atėjus,
Mane surasi sodui žydint, prie obels,
Kur bitės medų kopinėja iš žiedų,
Ir paukščiai linksmi čiulba medžiuos...
Poezija, svajone, mano drauge,
Dėkoju tau, kad esi su manimi:
Džiaugsme, varge, skausme, sielvarte
Tu moki guosti ir visada raminti.
Brangesnė esi man už auksą,
Ir pasaulio visą turtą, gėrybes!
Tu esi sielos čiurlenimas harmoningas,
Kurio negali niekas atimti iš manęs!..
Atgal
