Poezija
04 04. Malonė
Valentina Ekateriničeva-Fatejeva
Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė
Aš einu gatve pro kapines.
Sausis be sniego. Lietus ir drėgmė.
Rankoje skėtis. Maldą tyliai šnabždu.
Ir dieną priimu kaip malonę.
Aš noriu gyventi, bet ne kentėti, o kurti:
Rašyti romanus, dainas ir poemas.
Keisti siužetus, galbūt pakeisti formą,
Svetimas ir savas spręsti problemas.
Be pabaigos tęsti žodžių ir ritmų sąjungą.
Tapti jausmų režisiere, ieškoti kūrybai idėjų,
Gyvenimo keliu palydėti didvyrius į Rimą,
Tegu patirtis sielą užkabina!
Ne gyventi noriu: rašyti romanus ir eilėraščius,
Ir ilgai juos į knygas įkelti.
Tada pasakysiu, kad mano dienos – ramios ir tylios,
Nereikia žemėje kitokio rojaus.
Likimas ir gyvenimas
Likimas ir gyvenimas. Esmė, gyvavimas...
Sakralinė žodžių mintis paslėpta supratingume
Užuomazgoje – Dievo teismas, o esmėje – meilė.
Gimimas – pasmerkimas gyvenimui.
Mano kelias kankynė, juk aš meilės ieškau
Ir trokštu iš nesupratingumo,
Aš laukiu užuojautos ir gailestingumo,
Bet sumanymas panašus į budelį.
Kaip neapykantą ir pavydą nugalėti?
Kaip gyventi, savo liūdesį įveikiant,
Ir kurti, nelaukiant rojaus?
Kaip išmokti visą pasaulį mylėti?
Vedu dialogą su Kūrėju.
Pradėk nuo savęs – pokalbio epilogas.
Pradėk nuo savęs
Pradėk nuo savęs – pokalbio epilogas.
Tik savo sielą, supratusi, galėsi
Suprasti kito, žinias padauginsi
Pažink save! – įsako Skiemuo.
Kur jėgų gauti, kad su pavydu kovoti?
Kur jėgų gauti, kad pasitikėjimą pelnyti?
Į kitų neapykantą nepatekti
Ir nepalūžti teisingame kelyje?
Kantrybės ir išminties sukaupti,
Susitaikius savyje, šviesoje gyventi.
Kaip tikėjime lengva neabejoti,
Be tikėjimo negalima nugalėti!
Pasitikėk viskuo savimi, drauge,
Nelauk, kad kas nors padės!
K.Sapiegos rūmai
Keičiasi miesto vaizdai,
Ir aš su juo keičiuosi.
Kas širdžiai miela ir brangu,
Tą saugo manoji atmintis.
Ištuštėję Sapiegos rūmai,
Naujame triūse aplink,
Jis gatvę ir puikybę matė,
Moteriškų rankų bučiavimą.
Vakarais degdavo židinys –
Dainavo apie laiką ir likimus.
Vienišas ir liūdnas šiomis dienomis
Vėjas dejuoja nakties kamine.
Namas apleistas, skamba langai,
Šešėliai klaidžioja menamų metų.
Tarška daužti langai,
Kraujuoja šimtmečių pėdsakai.
Man nei prie ko rūmai, bet šios
Neramina savo likimu –
Skeveldros tolimos planetos,
Karalystės šešėliuose pamirštos.
P.S.XVII amžius. Antakalnyje –
didiko K.Sapiegos buvę rūmai.
Aš laukiu
Žiema praeina, kaip ir gyvenimas praeina,
O aš vis laukiu, kažko tokio laukiu
Gal džiaugsmui ar nelaimei,
Bet laimė šiapus likimą apeina.
Aš matuoju laimę, kaip suknelę,
Tai man maža, tai didelė.
Tai artima ar tolima, -
Iliuzijos klastingas apkabinimas!
Kada siela ilsisi ir kenčia,
Staiga gamta suteikia jėgų.
Įspės, kantriai lauks...
Laimingas tas, kas laimę supranta.
Žavesys
Alyvų žiedlapiuose ieško laimės,
Gegužis tiesia šviesius kilimus,
Naktimis lakštingalos gieda ir švilpčioja,
Štai ir atėjo trokštamas rojus.
Aš stoviu, prisidengusi klevo šešėliu,
Gera į gyvenimą aplink žiūrėti,
Džiaugtis rutulio žaluma
Ir nuo laimės saulutėje svaigti.
Oro šviežumą gaudyti lūpomis,
Šilkinį spindulį gaudyti rankomis.
Apsvaigus suktis su debesimis
Virš žydinčios pavasario žemės.
Man nesimiega šviesiomis naktimis,
Klaidžioju aprimusiomis gatvėmis.
Matau žavingus veidus
Pavasario kviestinės puotoje.
Iš rusų k. vertė Birutė Silevičienė
Sesers Ninos Makarovos atminimui
Varenkai sukako treji metai. Krikšto mama mergaitei padovanojo porcelianinę lėlę. Puošniu apdaru: kojytės apmautos kojinėlėmis ir tikrais bateliais. Varenka neatitraukė akių nuo gražuolės, apžiūrėjo šviesius, banguojančius plaukus, plačiai atmerktas žydras akis po ilgomis blakstienomis. Taip pat rausvas lūputes ir putlius žandukus. Lėlė buvo trofėjinė – karo pabaigoje, 1945 metais, atvežta iš Vokietijos.
Ją parvežė būsimoji Varios krikšto mama, kuri dirbo medicinos seserimi fronte, grįžusi į namus sveikutė ir nepažeista.
Klavdija saugojo lėlę, tikėjosi, kad pačiai gims dukrelė. Bet metai ėjo, negimė vaikučiai. Prakeiktas karas kaltas – visko buvo: sužeistuosius ant savęs teko nešioti, peršalti, susirgti: apie ateitį nebuvo kada svajoti ir galvoti. Su frontu nužygiavo iki pat Berlyno.
Išaušo krikšto dukros gimimo diena, o lėlė – kiekvienos mergaitės svajonė. Klavdija negalėjo atsigėrėti savo numylėtinės džiaugsmu.Varenka spaudė lėlę prie krūtinės ir plonyčiu balseliu dainavo lopšinę.
Vyresnioji sesuo atėjo iš gatvės, o namuose žaisliukų nesimatė, nebuvo, o čia tokia vokiška grožybė! Tosia paprašė lėlę palaikyti rankose, apžiūrėti iš arčiau.
Varenkai gaila lėlę duoti, bet nesunori sesers nuliūdinti. Padavė lėlę, o pati stovi šalia, akių nenuleidžia.
Tosia džiaugiasi, stebisi, staiga – bach – lėlė iš sesers rankų nukrito ant grindų ir sudužo.
Varenka garsiai pravirko, pribėgo suaugusieji. Klavdija supyko ir išėjo, net arbatos stiklinės atsisakė. Tosia atsiduso: „Pagalvokit, vokiška lėlė! Štai, užaugsiu, pradėsiu dirbti, nupirksiu tau mūsiškę lėlę“. Niekas negalėjo mergaitės nuraminti. Varenka verkė jau trečią dieną. Motinos širdis neišlaikė, šnypštelėjo antrai dukrai ir ėmėsi kažką meistrauti. Sekančią dieną pasiuvo didelę skudurinę lėlę. Su nupieštais antakiukais, žydromis akimis, blakstienomis, nosyte, lūpytėmis, rausva vokiška suknute. Nina nepagailėjo savo puikios kasos, nukirpo ir padovanojo Varenkos lėlei. Motina greitai prisiuvo plaukus prie „gelbėtojos“ galvos.
Varia nusistebėjo sesers Ninos poelgiu, jai buvo gaila kasos, bet nauja lėlė su tikrais sesers plaukais! Mergaitė įsupo lėlę į vaikišką antklodėlę, išėjo nešina ja į gatvę.
Žmonės galvojo, kad mažytė vaikšto su kūdikiu. Varenka, pastebėjusi praeivių žvilgsnius, pridengė lėlės veidelį antklodės kampučiu ir žvelgė išdidžiai: „Aš vaikštau su dukrele!“
Iš rusų k. vertė Undinė Tišerskienė - Godsent
Atgal
