Poezija
04 25. Tatjana Kaziūnienė-Charina – gyvenimo ir džiaugsmo mokykloje...
Birutė Silevičienė
Tatjana gimė Vokietijoje, Giustrovo mieste. Dabar gyvena Vilniuje.
Daug metų dirbo kaimo mokykloje, dėstė rusų kalbą ir literatūrą. Puikiai kalba lietuviškai, bando rašyti eilėraščius. Rusų kalba rašo puikiai, bet lietuviškai rašo mažiau.
Nuo 2012 m. – Tarptautinės rašytojų ir publicistų asociacijos narė ir Tarptautinės rašytojų gildijos narė.
2010 m. tapo Literatūrinio Deržavino klubo nare, dalyvauja literatūrinėje studijos "Rodnik", klubo "Svetoč" veikloje, Vilniaus Mokytojų namuose.
Domisi poezija. Jos kūryba buvo spausdinta almanachuose "Vingis", "MAP", pati yra išleidusi savo knygą "Zerkalo duši" ("Sielos veidrodis") rusų kalba. Gavusi jos knygelę dovanų, išverčiau į lietuvių kalbą, tad "Lietuvos Aidas" skaitytojams siūlau susipažinti su šia puikia poete, nuoširdžia pedagoge ir motina. Tatjana švyti kūrybos ugnele, visur stengiasi suspėti...
To jai ir palinkėsiu gyvenimo mokykloje!
Gyvenimo mokykla
Sugrįšiu į praeitį nors minutėlei...
Ir vėl mokykla atmintyje –
Auksinių lapų kritimas,
Laisvas paukščių būrio skrydis.
Aš prisiminsiu tą klasę,
Mokytojus, draugus linksmuolius...
O tu buvai visgi dėl mūsų? –
Ta žinių mokykla mūsų kaimuos...
Mes kasmet vis augome
Ir štai atėjo išleistuvės –
Apsirengėm gėlėtom suknelėm –
Sudie, mano klase, laikas į namus...
Pasaulis priėmė į skaudžius apkabinimus –
Išleistuvių pokylis prieš aušrą,
Ant pakabos kabanti ta suknelė –
O suaugusių pasaulis visiškai kitoks...
Kaip gyvenimas sunkus – gyvenimo mokykla?
Juk už vartų – visas pasaulis...
O mes kaip lapai "toje tėvynėje"?
Man mokykla vis dėlto "kumysas".
Gyvenimas parodė šitą kelią,
O mes ištikimi svajonei, tikėjimui.
Nors metų tų nesugrąžinti,
Bet, kaip anksčiau, - atmintis gyva.
Rudens gėlės
Purpurinis lietus klevo lapų
Užklojo stogus, krūmus,
Šermukšnių kekės raudonuoja sode,
Žydi paskutinės gėlės.
Rudens gėlės – saulutės spindulys pavėlavęs,
Mums atnešė iš jaunystės laikų.
Truputį linksma ir iššaukia skausmą –
Juk greitai atšals, baigsis šiluma.
Rudens gėlės stambesnės ir ryškesnės,
Ir tyliai kalba: suprask mus ir atleisk!
Bet visi nejautrūs. Dėl jų tik saulė karštesnė.
Rudens gėlės negali nežydėti.
Ir viską gyvenime išbandyti, ko neteko,
Tu skubėk, kad pasiektum,
Skubėk žydėti ir gyventi, ir visiems šilumą dalinti.
Savo sielos šilumą. Tegu tavo pasaulis būna aiškus.
O galbūt savo šviesą tu kitam padovanosi,
Ir galbūt atsakymui, nuo rudens dovaną
Gausi, kaip apdovanojimą, gražiausias gėles.
Sielos veidrodis
Aš stoviu prieš veidrodį
Ir savęs jame nepažįstu.
O kur gi spindintis akių blizgesys,
Ir gyvenime trokštamas įdomumas.
Kas gi tos naivios svajonės –
Jaunystės grožio paslapties?
Tas apvalkalas esamo grožio –
Mano meile dega sieloje...
Ne, aš išvaizda nepatikėsiu,
Kuriame atsispindėjo mano likimas.
* * *
Neilgaamžis grožis,
Jis nužydi kaip pakalnutė,
Su aušra tirpsta svajonės dūmais –
Sieloje lieka tuštuma...
Metai praeis ir į amžinybę pakvies,
Žvaigždė juos patikdama nukris,
Bet širdis nesiliaus laukti
Kada viltis gyva joje.
Mergaitė Likimo vardu
Lengvu sarafanu iš medvilnės pluošto
Mergaitė bėgo pievele.
Skambus juokas iš sodo skriejo,
Debesys vis plaukė padange.
Kaip vadina berniuką – aš paklausiau
Mano balse buvo malda.
Nusijuokė ši, meilia šypsena, -
Nepažinai? – Aš tavo likimas!
Prisipildė sunkios javų varpos,
Pilnos auksinių grūdų.
Garbingai, su tuo ir paprasta
Moteris už lango praeina.
Juk likimas skyrė taip daug.
Dienos bėga, kaip lietaus lašeliai,
Gyvenimas visiems, kaip tolimas kelias,
Net sustoti jame negalima.
Argi tai aš pavargusiu žvilgsniu,
Su aukšlių maišeliu aplink akis?
Atėjo pas mane ir atsisėdo šalia
Dabar pagyvenusi moteris.
Ir jau neklausk, nereikia,
Gyvenimas praeina, tai man aišku.
Vaikiškas juokas, sieloje, bėga iš sodo
Su mergaite bėgančia pievele...
Tatjanos diena
Taip, tave vadina Tatjana.
Tas vardas nuo Puškino laikų
Pastoviai primena
Tavo gimimą Rusijoje.
O reiškia, stiprūs šalčiai,
Namai, medžiai sidabre,
Snaigės, kaip mergaičių ašaros,
Krikštas šalčio kieme...
Carienė – mėlynomis akimis,
Trikinkė – rusiška žiema
Lekia ir beria žemčiūgus.
Kodėl? – nesupranta pati.
Tatjanos diena – sausio šventė,
Žinių diena, visų studentų diena.
Bėk pas draugus, išdykėli – studente,
Ir linksminkis, jei netingi.
Ką šis vardas reiškia?
Įstatymais gali patvirtinti,
Kaip primena senovė –
Šeimos židinį reikia saugoti.
Jei šis vardas – Tatjana
Atėjo pas mus iš tolumos,
Ir mums tapo giminingas, lauktas
Juk tapo amžiams rusišku.
Atgal
