Poezija
05 02. Prie anytos kapo...
Birutė Silevičienė
Stoviu prie anytos kapo,
Bet mintyse – ji man gyva!
Mintyse jos gerumas, nuoširdumas
Mena buvusį laiką,
Meilę, kuri mus abi vis jungė,
Mokėjo motiniškai apkabinti,
Pasikalbėti iš širdies,
O kartais ir nusiverkti vienumoje.
Kitų įskaudinti ji nemokėjo.
Pati, iškentusi benamės dalią,
Jaunystę paaukojusi kitiems,
Už duonos kąsnį dirbo nuo aušros
Iki saulės laidos,
Kad vaikučius galėtų išmaitinti.
Be turto, be savos pastogės,
Be vyro, išvykusio į Argentiną
Viena augino atžalėles tris.
Net vyro mama jai nepadėjo,
Paprašė ją su vaikais išeiti iš namų.
Į nežinią jie išėjo išdidžiai:
"Mes nepražūsime, vaikai!..
Surasime pastogę kur gyventi...
Tokių žmonių – kaip mes, -
Pasaulyje daugybė!
Jie mums duris atvers,
Tėvelis, uždirbęs pinigų,
Mus išsiveš iš čia...
Sparčiu žingsniu ji, vaikais vedina,
Per kiemą nuskubėjo...
Bet... ausyse skambėjo žodžiai:
"Sūnui pinigai išmokėti, čia jo dalies nėra!
O tu juk viena išmaitinti negalėsi –
Tų alkanų burnų!..
Ir aš matyti negalėsiu –
Anūkų verkiančių balsų..."
Geri žmonės jiems duris atvėrė,
Nes taip pat vaikų turėjo.
Ir tilpo šeimos dvi kambaryje,
Po vienu stogu šiaudiniu.
Nepyko motina vaikų –
Savo anytai ji atleido...
Vaikai lankydavo močiutę,
Žemuogių pririnkę jai nešė...
Mirties valandai artėjant,
Anyta marčios atsiprašė,
Kad per ją anytai ir anūkams
Teko tiek skausmo išgyventi.
O anūkui, mano vyrui, teko
Močiutę į kapelius išvežti...
Skausmas spaudžia krūtinę,
Kai lankomės Gelvonų kapinėse.
Puošiam kapą mano anytos,
Degam žvakutes ant jo.
O vyro močiutės kapas -
Į praeities metą grąžina...
Ir žvakės liepsnelę vėjas gesina...
Gamta – ji žino teisybę,
Kam leista ir po mirties žibėti,
O ko – neverta minėti...
Kad nebūtų vėlu...
Kiekvieną dieną sutikime linksmi,
Pažvelkime į Aušrinę žarą,
Pasveikinkime bundančią gamtą,
Įkvėpkim tyro oro gurkšnį,
Išgerkime stiklinę šalto vandens.
Ir padėkokime Kūrėjui,
Kad viską matome aplink
Ir žavimės suteiktom malonėmis –
Gražiai ir įdomiai gyventi!
Yra tokių žmonių...
Aš kartais pagalvoju,
Kad žmonės tampa robotais,
Kurie neturi nei širdies, nei sielos,
Ir akys jų – negyvos...
Nepamatysi šypsnio lūpose,
Neišgirsi gero žodžio – neištars.
Galbūt sustingo mintys,
Ištarti žodžiai neturės prasmės?!
Bet reikia ir robotams atleisti,
Jei gyvenime jie elgiasi keistai:
Uždara siena apsitvėrę...
"Tyla – gera byla" –
Tik ji jau – kosminė būtybė...
Atleidžiu toms būtybėms,
Erdvės nesu tyrėja.
Betgi gyvenimas privers
Nors vieną žodį ištart: "Atleisk!"
Lakštingala
Žmonės sako, kad ji bejausmė,
Kad nieko neima į galvą,
Dainuoja dainą vis tą pačią,
Nes ją tiktai vienintelę ir moka.
Bet man lakštingalos daina patinka.
Klausausi jos, ji sielą žavi,
Gyventi kviečia ir dainuoti.
O gal tik man taip atrodo?
Bet ji ir švilpauti išmokus,
Savo dainą švilpimu palydi.
O gal tai – kvietimas kitiems paukščiams:
"Ei, nesnausk, pūkuotasis drauguži,
Dainą savąją užplėšk!
Juk kapelą galime surinkti,
Visi esame mes dainininkai!"
Bet ir žvirbliai vieni čirškia,
Nesuprantama jiems lakštingalos daina.
Jie galėtų tiktai čirkšti –
Geniai medį kalinėti,
Voverės šiškomis, kankorėžiais
Garsus išgauti.
Ko netikra kapela? –
Nėr komandos be vadovo...
Gal vadovės būtų varnos?
Jos frakais gražiais rėdos...
Tik vieni paukščiai bijo jų,
Kiti slepiasi kažkur...
Taip, nesutaria paukščiai giedot kartu.
Ir kapela priimta tik tarp savų.
Varnos tampa tik stebėtojos gamtos,
Viskas įdomu, bet dainuoti joms sunku.
Paukščiai džiaugias laisve,
Skraido vis aukštai,
Tik, smalsumo vedamos, krūmuos
Stebi viską akylai.
O lakštingala dainuoja dainą,
Kurią motina ją išmokė.
Tėvas švilpavo, matyt, dažnai –
Pamoką išmoko ji gerai...
Minčių lavina
Kaip tą mintį atsirinkti,
Kuri šmėsteli staiga,
Kaip suspėti ją užrašyti,
Kai kažkas diktuoja ją?!
Skrieja ji greičiau už vėją,
Šmėsteli ji vaizdiniais,
Ją gali fiksuoti akimis,
Ji sieloje lieka amžina.
Dailininkas piešia vaizdą,
Kurį mato prieš akis.
Vaizdinys jam išlieka mintyse –
Baigia piešti jį naktimis.
O gyvenimas kas dieną –
Naujų minčių mums pateiks.
Ir draugų būrį pasiųs –
Į mūsų mėgstamus namus.
Gegutė
Jau saulutė pažadino gamtą
Iš miego gilaus po žiemos.
Vilnelė bangeles gena į Nerį
Ir žavi gražuolė akis žmogaus.
Jau medžiai žaluma rėdos,
Atkeršys rudens vėjui, kam buvo
Išrengęs žiemai nuogai –
Jis kaip plieną juos grūdino,
Kad šaltį iškęstų, ligos nepultų...
Nes vėjui pavasarį liūdna šėlti vienam.
Paukšteliai gimtinėn sugrįžo:
Iš naujo piršlybos, vestuvės, šeima...
Jie rūpinas, skuba – atstumtas –
Nenori būti nei vienas.
Gegutė vaikų neaugina
Ir maisto jai reikia mažai.
Kiaušinėlius į svetimą lizdą
Ji padeda niekam nematant...
Ji savo vaikų nepažįsta,
Jų gimimo nematė, nemaitino.
Tik rūpesčių naštą užkrovė,
Nežino, net kam ant pečių!
Yra ir moterų "gegučių",
Kuriuos vaikus pagimdo,
Tačiau jų neaugina –
Tėvams, globos namams
Ant sprando užsodina.
O ką daryti dukros tėvams?!
Juk savo vaiko - vaikas!
Ir, pažiūrėkite, - kokius vaikus
Seneliai išaugina: išmoko, rūpinasi
Jų ateitim be priekaištų jokių.
Tik ar visi anūkai suaugę
Lieka dėkingi seneliams?!
O motina "gegutė" gyvena
Ir toliau linksmai...
Ji kartais apsilanko pas tėvus,
Bet savo vaikui – ji pristatoma "teta"
Ir kartais "gegutės" sūnus – su ta
"Teta" sutaria gerai.
Ir dovanų ji atveža žaislų,
Bet pasirodo ji retai.
Tik vaikui suaugus
Akys atsiveria plačiai:
"Ir kam gi tu meluoji,
Skelbiesi esanti "teta",
Jei būti motina man nenorėjai?!"
Kai miške gegutė kukuoja,
Vis slepiasi tarp krūmų.
O žmonės sako:
"Kišenėje turėki nors smulkių monetų,
Nes metai gali staigmeną pateikti,
Jei šeimoje – duktė "gegutė"!
Atgal
