Poezija
05 02. Tu - didžiausias turtas
Romas Bernotas
Bėga metai, keičiasi gegužės,
Sidabrinės gijos puošia plaukus,
Samanom dabinasi bakūžės,
Džiaugiasi mama vaikų sulaukus.
Tik neverk ir neraudok, mamyte,
Neliūdėk ir nerymok prie vartų,
Kol po mūsų langu rūtos žydi,
Pas tave sugrįšiu dar ne kartą.
Aš atnešiu tau vaikystės juoką,
Šilumą delnų ir veido saulę,
Viską taip darysiu, kaip tu mokei,
Ir žodžius sakysiu be apgaulės.
Vėl prie gimto slenksčio nusilenksiu,
Tau rankas ir skruostus išbučiuosiu,
Būti kuo stipriausiu pasistengsiu,
Jei ne ąžuolu, tai bent jau uosiu.
Aš paguosiu tavo liūdną dalią
Ir dienas praleistas čia, prie lango,
Padarysiu tai, ką jėgos gali
Ir minėsiu mamos vardą brangų.
Tavo meilės ir vilčių užburtas
Pėdinsiu toliau po žemę drąsiai –
Tu man liksi pats didžiausias turtas,
Kito tokio niekur aš nerasiu.
Gyvenki, brangioji
Kai miškas pakvimpa vėl eglių sakais,
O dienos ilgėja, ilgėja,
Lai grįžta svajonės jaunystės takais
Į drungną pavasario vėją.
Pečių tegul neslegia metų našta,
Juk rudenį sodai subręsta -
Tai kas, kad šiek tiek jau raukšlėta kakta,
Lai noras gyventi negęsta.
Gyvenki, brangioji, ilgai dar ilgai,
Nebodama rudenio vėjų,
Atleiski už tai, kad mes, Tavo vaikai,
Už meilę dėkot nesuspėjam.
Atleisk ir už tai, kad pritrūksta dienų
Mums peržengti gimtąjį slenkstį -
Tik retkarčiais atnešam tau dovanų
Ir grįžtam žemai nusilenkti.
Klaupiuos prieš tave...
Palauk tu manęs prie gimtojo kiemo vartelių,
Kai vėl sužydės už lango sena obelis.
Gegutės pakvies mane paskubėti į kelią
Jaunystės takais, per Tėviškės pievas žalias.
Tavęs aš ilgiuos ir tavo švelniųjų glamonių,
Ir žodžio ramaus, ir lūpų tavų šilumos...
Žinau, su tavim man vėlei bus dienos malonios –
Seniai supratau, kaip liūdna gyvent be mamos.
Tik tu nemanyk, kad aš pamiršau gimtą namą,
Tik tu negalvok, kad man čia sugrįžti sunku –
Už viską atleisk, maldauju tavęs, miela mama,
Kai aš naktimis tave sapnuose sutinku.
Vėl aidi miške skuboti, dažni mano žingsniai,
Kai kyla dangun pabudęs laukų vyturys,
Jaučiu, smilkiniuos man kala dažni kraujo tvinksniai,
Kai praveriu vėl aš girgždančias namo duris
Klaupiuos prieš tave ir siekiu švelnios tavo rankos,
O tu kažkodėl sunėrusi jas dar laikai,
Krūtinėj širdis lyg sužeistas paukštis man trankos,
Kai dengia akis man tavo pabalę plaukai.
Nueisim abu į žydinčią sodžiaus palaukę,
Ten, kur kažkada sėdėdavom mudu dažnai,
Aš džiaugsiuos ir vėl čia auštančio ryto sulaukęs,
Gimtuosiuos namuos, kur mažą mane auginai.
Atgal
