Poezija
05 09. Plaukiu gyvenimo upe...
Birutė Silevičienė
Kasdien plaukiu gyvenimo upe,
Bet kartais srovei nepaklūstu.
Ir auštantį rytą sutinku,
Maldaudama pasauliui taikos.
Mielieji žmonės ir valdovai,
Sustokite! Gana to kraujo praliejimo,
Kančių ir skausmo nekaltųjų...
Ir taip daugybė tų netekčių
Pasaulyje kasdieną būna.
Nukenčia šeimos, kūdikiai, seneliai,
Jauni vaikinai ir merginos...
Ir verkia žemė, nereikia kraujo praliejimo...
Po žeme kraujo upės teka...
Visam pasauliui Kūrėjas ženklus siunčia:
Vulkanų ugnis, miškų gaisrus, audras, cunamius.
Dangaus grožio jau nematome,
Jis lėktuvus klaidinti ima:
Sugenda erdvėje, pasiklysta kalnuose, rūke...
Žūsta žmonės nekalti, kapeliai jūroje lieka.
Nei apverksi, nei iškelsi, nei aplankysi...
Širdies žaizda gili išlieka amžiams...
Neveltui sakoma, kad "žmonės – gėlės",
Turi pradžią žydėti gražiai,
Bet atima protą didis godumas,
Kai šį pasaulį valdo pinigai,
Klasta, apgaulės, melas, kerštas,
Sėdamas neviltį ir baimę gyventi.
Tada susimąstai: ar verta buvo gimti?!..
Į kančią, skausmo jūrą atėjus,
Aukas moka visi skaičiuoti.
Bet kas suskaičiuos tuos,
Kurie pasaulį mato kitokį?!..
Pranašingi ženklai nepastebėti lieka:
Bedarbių milijonai, suluošinti žmonių likimai,
Nejaugi jie Tėvynei jau nebereikalingi?!
Tvirta plieninė ranka naikina viską,
Ir nesidžiauk, žmogau, kad gyvas dar esi,
Kol klastingieji nepasisotins milijonais –
Mes niekada negyvensime geriau,
Nes esame tik žemės kurmiai...
Plieninės rankos valdo ginklus,
Valdovai praranda blaivų protą: nežudyk!
Negriauki, kas sukurta pasaulio.
Bet ar sustos tie, kurie negirdi žmogaus balso?!
Ir kol nebus sunaikinta planeta,
Jie savo didžią valdžią rodys.
Gimėme iš meilės ir kančios visi,
Pasaulyje norime dorai gyventi.
Nepakeliui su tais, kurie ginklu grasina,
Į nevilties ir siaubo jūrą skandina.
Plaukiu gyvenimo upe kasdien –
Matydama gėrį, blogį, skausmą, kančią.
Esu aš tik moteris, mama, žmona, močiutė,
Tą kraujo kerštingą jūrą esu bejėgė sustabdyti...
Gyvenimo malūne...
Be sustojimo mala mus gyvenimas,
Tartum girnos maltų grūdus duonai.
Galvojame, ir mūsų mintys skirtingos,
Kartu, bet širdys plaka nevienodai.
Po pasaulio kraštus išsibarstę –
Mūs vaikai, anūkai, tėvai...
Kita kalba išmoksta kalbėti,
Jie nori dirbti ir gyventi gerai...
Kitiems nugaras lenkia, pelnas – kitiems.
Bet uždarbį ten gauna didesnį,
Nors gimę jie Lietuvos žemėje,
Tik skurdas, bedarbystė išginė svetur...
Gal atras ten savo laimę ir gyvens,
Kurios nerado gimtinėj – šalelėj Lietuvos?..
Laiko upės keliai apraizgyti voratinkliais,
Mes negalim nei teisti, nei smerkti,
Nežinome visos tiesos srauniame bėgime.
Kur reikėtų galvoti, priimti sprendimą:
Laiko upė – negailestinga likimams –
Sudaužo ji luotus, palieka skirtinguos krantuos.
Nekeliauk, o sustok ir sugrįžk, kol esi netoliese,
Aš nepriimu tavo liūdno ištarto "sudie"!
Be tavęs, vaikeli, negalėsiu gyventi,
Ir be meilės saulėlydžiai ges...
Tu sakei: "Mama, tau dovanoju saulę
Ir žvaigždyną visą dangaus".
"O, sūneli, nereikia man tos dovanos,
Jei likimas pasiglemžė mano dalį širdies..."
Širdies gerumas
Skiriu vyrui
Ko troškau, ką Likimas skyrė,
Kančias, skausmą – išgydžiau savimi.
Mane gyvenimui prikėlei Tu.
Sušalusią sušildei stipriom rankom
Ir ašarų perlus rinkai
Degančiom meile savo lūpom...
Tu man kvapniais aliejais kvepėjai,
Jų kvapų aš nežinojau visai...
Gal pavasario, vasaros, rudens ar žiemos
Negalėjau atspėti, nors prekių žinovės diplomą turėjau!..
Ir kai pavasaris žiedus dalina –
Tu širdies gerumą man veltui davei.
Aplinkui žmonės mus stebėjo, kalbėjo...
Dažnai nepagrįstai – nuodėmių nebūtų ieškojo...
Menu, kai ištiesei ranką Tu į minią
Ir mane apgynei sava plakančia širdimi!
Aš didžiuojuos kasdien tavimi
Ir gėriuosi Tavo proto galia.
Ji veda mus gyvenimo keliu,
Kur tiek meilės, pagarbos, šilumos surandu!
Tau dėkoju už viską, ką man pasakai,
Ir iš tavęs mokaus, kaip iš gyvenimo knygos,
Kurią Tu savo širdimi vis rašai...
Mes keičiamės širdžių gerumu,
Per gyvenimą einam vienu keliu,
Ir sunkumai traukias į šalį,
Nes meilė dega mūsų širdžių!
Mus suvedė likimas
Skiriu vyrui
Jei nebūtų mus likimas suvedęs,
Nesėdėčiau prie stalo kambaryje.
Nerašyčiau eilėraščių, prozos –
Jei nebūtum uždegęs ugnies manyje...
Nemėgau tuščiasielių vyrų draugijos,
Neviliojo, nežavėjo jauni vaikinai.
Jie šėlo paskendę degtinės gėrimuos,
Nerūpėjo jiems knygos, kilnūs darbai.
Su tavimi mano mintys išaugo,
Abu skaitom knygas kartu.
Tu man vyras: rūpestingas, brangus –
Aš pasauliui šaukti galiu –
Tavyje savo Laimę randu!
Bėga metai, jų skaičiuoti nereikia...
Greitai 50-metį bendrą sutiksim abu.
Bendrame mūsų šeimos gyvenime
Man reikėjo tiktai Tavęs...
Mano vyre brangiausias!
Mes praėjome tiek metų kartu,
Jį gyvenimas skyrė mums.
Ir šiandieną mums gera būti šalia –
Tad mylėkim viens kitą...
Ir būkim tos meilės gyventi... verti...
Kartu... Amžinai!
* * *
Tavyje suradau aš ramybę
Ir gyvenimo valtį tvirtą.
Dovanojai gyvenimą tikrą,
Jūrą gėrio ir džiaugsmą –
Mums abiems sukurtą.
Tavyje šitiek gerumo ir meilės,
Tiek protingų minčių surandu.
Niekada nepabosta tavo draugija,
Mūsų širdys plaka vienu ritmu...
Ačiū Tau, kad atstojai man Tėvelį,
Kurio aš ilgėjaus, guodei, raminai...
Ačiū Tau, kad ligoje manęs nepalikai
Ir vienam nebuvo sunku su vaikais.
Ką galvojai tada, kai ligoninės varstei duris?
Žinau, - verkė Tavo širdis!
Tavo meilė – man vaistas geriausias,
Tavo meilė suteikia stiprybės...
Mirties geluonį išrovė Likimas,
Dabar esam gyvenimo jūroj laimingi!
Ankstų rytą...
Einu ankstyvą rytą pasivaikščioti,
Kol saulutė dar nepatekėjusi.
Sutiksiu jos rausvąjį saulėtekį,
Bundant gamtai iš miego.
Miškai snaudžia tylumoje,
Tokia oro gaiva aplinkui...
Saulutė rausvą žarą tiesia –
Dangaus skliaute virš miško...
Lakštingala giesme sveikina rytą
Ir žmonėms pranašauja giedrą.
Toliau einu ir volungės giesmė patinka –
Manau, ji pranašauja lietų!
Esu saulėtekio stebėtoja viena –
Tyloje savo minčių esu su gamta.
Štai briedis pievelėje ramiai ganos,
Ir stirna drąsiai bėga takeliu,
Kiškutis su reikalais skuba...
Ir varnos lavina balsus pušyne.
O aš einu, grožiuosi gamta,
Džiaugiuos, kad ilgai nemiegojau...
Kiek daug aš pamačiau!
Visai dienai jėgų gavau...
Vėsa įsupus mano veidą,
Nuotaika puiki ir akys – skaidrumu užlietos...
Širdis šoka laimės valsą...
Atgal
