Kaip seniai, kaip seniai nebuvau, Kaip seniai, kaip seniai nemačiau Tėviškėlės, bet kol keliavau, Vis norėjau priglusti arčiau.

Nuo Kernavės piliakalnių ir Vilniaus mūrų Vingiuoja kelias per miškus, pro pilį seną, Pro sengires, kur Dauguva į glėbį jūros Be paliovos nerimstančias bangas ridena.

Susitikom prie jūros. Pro šalį plaukė valtelės, jachtos.... Mes sėdėjom, stebėjom, laukėm. Mūsų žodžiai vilgė peršinčias širdis, Augino sparnus kilti, stiebtis, džiūgauti...

Skaniausia duona - juoda, ruginė. Mes, ją pasėję ir išauginę, Minim per maldą ją, kasdieninę, Duoną lietuvišką, duoną ruginę.

Metu ant grindinio monetą, Stebiu, kuria puse nukris ? Bet ten, o Dieve, pažymėta Tiktai rodyklė. Į duris.

Kiek daug, kiek daug ji mums žadėjo, Šventoji Joninių naktis. Paparčio žiedas nežydėjo, Tai kur ta laimė ? Tik viltis.

Kokios dvi dovanos Pačios svarbiausios Tavo gyvenime, tautoje? Gyvybė ir krikštas – Dvi datos brangiausios,

Tavo grožio sužavėta Vėl einu į kelią. Šypseną veiduos nešu - Rūtų rankoje šakelę.

Ne paplaukiui mus glosto, o prieš plauką. Išlieka tik protingas ir darbštus. Nevykėlis vien iš kitų malonių laukia Ir lenkia tiktai į save pirštus.

Neverk jeigu suklysti teko. Ir neskaičiuok, ką praradai. Visiems vienodai saulė teka, Dar šiugžda saujoje grūdai.

Žinau, dangau, kodėl verki - Apraudi Lietuvos aukas. Bet mes ar esam jų verti, Jei nusiplauname rankas.

Juk manėm, kad gyvenimas Vien auksą mums parūpins, Bet taip staiga pasenome Ir renkam duonos trupinius.

Kelkis, mielas tėve, iš nakties ilgos, Nusipurtyk smėlį nuo akių ir rankų! Vėl abu išeisim tėviškės laukuos Pasodinti medį, sėti grūdą brandų.

Kad Don Kichoto ietis lūžta, Nesišaipykim. Per skaudu, Kai pridergia į tavo gūžtą Arba įlašina nuodų.

Visi išeina savo laimės Ieškoti. Išėjau ir aš. Beveik pamiršęs gimtą kaimą, Galvojau, kur keliai nuves.

Nebus pasaulio pabaigos. Tos pranašystės nieko vertos. Tik neišklyskim iš vagos,  Gandų klausyt - ne pirmas kartas.

 Pirmas eilėraštis buvo skirtas Mamai, publikuotas Joniškio miesto laikraštyje, kai buvau dar paaugliukė. Be galo buvau dėkinga Dievui ir likimui, kad turiu tokią draugę, patarėją. Dar ir šiandien menu vakarus: mama groja akordeonu, mes dainuojame. Motinos meilė nėra išsemiama, kaip versmės. Ji kaupės ir manyje, o bręstant, įgyjant patirtį, išsiliejo kūryboje.

Džiaugiuosi aš, Turėdamas dvi motinas - Dvi rūpestingas fėjas kelyje. Mane jos glosto, Laimina, pasotina Ir pasiklyst neleidžia naktyje.

Negalvokim, kad esam Pasenę Susitikti gal jau Negalėsim. Nors tas vi-ru-sas Sumaištį kelia,-

Bažnyčia tuščia. Per nuotolį maldos. Tik vienas klebonas. Mielieji, kaip tik Gal pildos dabar pranašystės Mikaldos, Kad žmonės viens kitą bijos susitikt?