Poezija
07.06. DAR NESUGĖRĖ KRAUJO SMĖLIS
Kęstutis TREČIAKAUSKAS
Metu ant grindinio monetą,
Stebiu, kuria puse nukris ?
Bet ten, o Dieve, pažymėta
Tiktai rodyklė. Į duris.
Į tas. Kur rodė "vado" pirštas.
Nors jo jau čia nėra.seniai.
Bet jis juk amžinas. Nemiršta.
Kvatoja "vado" mokiniai.
Nuogi ant smėlio išsidrėbę -
Fantasmagoriškai klaiku.
Matau jų kaukę. Šlykščią, riebią.
Ir krūvą žudomų vaikų.
O juodas kartuvių šešėlis
Lyg varnas sklando virš aikštės.
Dar nesugėrė kraujo smėlis.
Kapai ir griaučiai išryškės ...
Tačiau savivartės jau kaukia.
Greit praeitį užbers juodai.
Vien smėlis. Smėlis. Kaukės šaukia.
Kraupius faktus užgoš gandai.
Nebuvo nieko. Viskas melas.
Tremtis, sušaudymai - šmeižtai.
Skambės internacionalas.
Jūs atsakysite. Už tai.
Už tai, kad smėlis nepatinka,
Kad jūs tik mėšlas praeities.
Laimėsim mes. Čia susirinkę.
Ir VADAS ranką mums išties.
Grąžinsim iškabą ant rūmų.
Neliks čia iškaltų vardų.
Mums nepristigs jėgų, orumo.
Mes vėl triumfuosim. Paradu.
PRIE TAVO PAMINKLO
Stoviu, Karaliau, prie Tavo paminklo,
Stoviu ir kalbinu šaltą granitą.
Padedu ranką ant postamento,
Dar tokio šviežio, lietaus nulito.
Žvelgiu į Tavo aukštą karūną.
Matau kaip spindi lašelis kraujo.
Mindaugai, kaip Tu ,išdavęs Perkūną,
Nepabijojai to Dievo naujo ?
Tave nužudęs, tapęs šventuoju,
Daumantas svetimą Pskovą garsino.
Kaip mes sutiksime savo rytojų,
Jei praeitis vėl sugrįžt grasina ?
Kraujas pro smėlį neprasisunkia.
Tyli ir aukos iš kazematų.
Einam į praeitį - gūdžią ir sunkią.
Niekas negirdi. Niekas nemato.
Jau užsimota. Kūjais ir kumščiais.
Visa, kas šventa - jau nebešventa.
Meilę, tikėjimą - viską sudrumsčia.
Laisvės nelaisvė. Dėl ko gyventa ?
BIJOKIM NE DRAMBLIŲ
Bijokim ne dramblių, bijokim uodo,
Smulkaus , klastingo niekšo. Ir visų,
Kurie lyg virusai viešai nepasirodo,
Bet būt jų sugeltam tikrai baisu.
Jie tykoja slapta. Slapta ir gelia.
Tai jie ir platina tas mirtinas ligas.
Bet mes tiktai drambliams pastojam kelią,
O jie net dramblio, jie neišsigąs.
Koks nors ministras ar net pats premjeras
Galvoja, kad jis tvarką padarys.
O daro ją uodai, tiesiog chimeros.
Arba koks nors prakutęs juokdarys.
Jų debesys juodi užstoja valdžią,
Bet net valdžios jie neprileidžia prie valdžios.
Ir veltui ta tauta prie sosto beldžia,
Nes viskas vis kartojas iš pradžios.
Gali sakyt, kad jie tik biurokratai,
Bet jie kaip tie uodai. Jie amžini.
Kaip dirba tie uodai, taip sukas mūsų ratai.
Ir tu iš jų "malonės" gyveni.
PATS LAIKAS
Pats laikas tarti žodį raiškų,
Kad net ir kvailiui būtų aišku,
Kad ten, kur balta, ten ir juoda,
O ten, kur atima - ir duoda.
Sakau, o tempora, o mores.
Žinau, žinau - ir aš nedoras.
Bet pripažint tai išdrįsau.
Jeigu ne tau,tai bent jau sau.
SAVAM DARŽE
Ravėjau daržą, akmenis rinkau,
Stebėjau kaip varnėnas ieško peno,
Todėl visai kasdieniškai sakau,
Po šimts, kaip mes visi gerai gyvenam.
Koks oras, kiek kvapnių puikių žiedų.
Jų margumynai, spalvos - sava, miela.
Ariu, šienauju ar ilsiuos - už du.
Tedžiūgauja nematomoji siela.
Nusimazgojęs kojas ir rankas
Prisėsiu vakare prie stalo švento.
Tas vakaro akimirkas menkas
Kartosiu vėl, kaip nuostabu gyventi.
PLIKĖS IŠAUKŠTINIMAS
Kada į pliką galvą lenda
Kudlotos mintys, nebaisu.
Jos kaip jaunystėj mikliai sklando
Ir regis jaunas pats esu.
Ir šiaip puiku turėti plikę -
Su ja neperkaista galva.
Plaukai neauga, nes nelikę
Makaulėj mėšlo. Taigi, va.
Aš čia dėl rimo "va" uždėjau -
Per daug galvos sau nesukau.
Tiktai kvailys ieškos idėjų,
O plikas ... Aš jau pasakiau.
Juk plikė tai kokybės matas,
Aukščiausios prabos kūrinys.
Iš tolo ją lyg saulę mato,
Kad kudlius, niekas nesakys.
.
PRANEŠIMAS
Prezidentas skaito pranešimą.
Vos pasakė sakinį ar du,
Jau ruja piktai amsėti ima.
Smerkia, tyčiojasi, raukosi. Graudu.
Viskas negerai. Ir abstraktu. Ir tuščia.
Nesupranta jie, kam skirtas dėmesys.
Ko jis nedergia į jau pridergtą gūžtą ?
Ne, jie jo pamokslų neklausys.
Viskas jiems užkliūna. Kad per aukštas.
Kad gražus. Ir kad per mandagus.
Bet nepyko už auksinį šaukštą ,
Nes apvogęs tautą - "jų žmogus".
Sėbrai, tiek pridergę, prisidirbę,
Niekada už tai neatsakys.
Kaltas Prezidentas ? Ką jie birbia
Kiauliškai išsproginęi akis ?
Viską jie žinojo . Viską matė.
Bet tylėjo. Kaltino kitus.
Ir dabar neturi jie sarmatos -
Juk ne jų gyvenimas kartus.
Pulkas tinginių, vagių, veltėdžių
Džiaugias, kad baudžiauninkų tauta,
Niekaip nenuvaro jų nuo ėdžių ,
Nors ant teismo suolo jų vieta.
Taip, gyvename geriau. Turtėjam.
Bet ne jų. Tiktai pačių dėka.
Mes su jais - tik pražūtin artėjam.
Prisiminkim, kaip išnyko LDK.
Atgal
