Poezija
07.27. Laiku ir vietoj
Rita Bijeikytė – Gatautė
Susitikom prie jūros.
Pro šalį plaukė valtelės, jachtos....
Mes sėdėjom, stebėjom, laukėm.
Mūsų žodžiai vilgė peršinčias širdis,
Augino sparnus kilti, stiebtis, džiūgauti...
Matėme naują miesto veidą ir
Vis didesni, ir didesni laivai plaukė Laiko jūroje.
Susitikom laiku ir vietoje. Prie jūros.
Berželio rauda
Brenda beržai per pievas gimtinėj,
Brenda per žolę iki pažastų.
Darbo surasti negali Tėvynėj–
Bando surasti už josios ribų.
Gal būt, berneliai visi išsivaikščios,
Tėvus palikę, netekę namų.
Ar tik svetur nesusipainios,
Ar nepamirš tikrų savo šaknų?
Gal būt, neteiskime balto berželio,
Nes jis nemato kitos išeities.
Jei nepavyks rasti savojo kelio,
Visus Tėvynė priglaus prie širdies.
Brenda berželiai – gražuoliai berneliai,
Su baltais rūbais, skausmu širdyje.
Ąžuolas bando pastoti jiems kelią,
Pats abejodamas, eiti ar ne.
Suošė ąžuolo šakos galingos.
Su žeme jis suaugęs savo šaknim
„Man ir Tėvynėje žemės derlingos,
Reikia šaknis drąsiai leisti gilyn.
Aukso raidėmis esi įrašyta
Mūsų širdyse, brangi Lietuva.
Ąžuolo lapais Tau pintą vainiką
Nešiu per amžius visur visada’’.
Stotelėje
Laukėm.
Laiko buvo į valias,
Nepažįstamoji atsidusdama kalbėjo:
Vis bėgau, bėgau ...
per gyvenimo žalią sniegą,
o dukra vis šalia, vis mažytė, vis iš paskos,
Paskui ....
Kraitės skrynią jai pripildžiau,
Visus savaitgalius ten klostėm išklojau,
Be atokvėpio buvo gera.
Pasėdėdavom kartais su gimine –
Delnais, mintimis į saulę.
Saulėvaizdžiai, užstalės žodžiai tikriausiai išliks ...
Laikas ėjo ....
Dabar pasikeitėm vietom –
Mano metai link vakaro,
O dukra priešaky, nebespėju su ja.
Tik prašau kartais jos – nevadinki sene.
Kaip kadais pasakyk geriau – mama.
Pavėluota meilė
|
Eikime žmonės ar plaukim kaip upės Su savo vardu, istorija, likimu. Dalinkimės šiluma, tikėjimo grūdu, Skolingi tik meile nelikime.
Nelikim skolingi viens kitam meile, Ji mums iš Aukštybių duota. Pakelkim akis į žydrą dangų Iš TENAI visa meilės drama.
O jeigu ...o jeigu ...nublukę jausmai Ir dienos, kaip naktys tamsios ir vėsios Iškelkim rankas, maldaukim meilės Savo gyvastį jausti ir nešti kitiems.
Eikime žmonės ar plaukim kaip upės Su savo vardu, istorija, likimu. Tik neužtrukim, irklus sudėję, Pavėluota meilė – … pavėluota.
|
Atgal
