Poezija
06.07. BRANGIAU UŽ AUKSĄ
Kęstutis TREČIAKAUSKAS
Juk manėm, kad gyvenimas
Vien auksą mums parūpins,
Bet taip staiga pasenome
Ir renkam duonos trupinius.
Bet jie brangiau už auksą,
Kurio visai negavome.
Nemanėm, kad užaugsime
Su tuo, ko neragavome.
Subrendome su prakaitu
Ir su delnais pūslėtaisiais,
Praėjom tikrą pragarą
Dairydamies iš lėto.
Ir nieko nepraleidome.
Ir viską mes išgirdome.
Tuščias svajas palaidojom
Giliai giliai į širdį.
PRIE SVETIMO SLENKSČIO
Aš iš namų gimtų išbėgau
Lyg ne lietuvis būčiau.
Bet pasiilgau Kalėdų sniego,
Šventų Velykų margučių.
Ir puoliau kelio atgal ieškoti,
Bet jo nelikę nė ženklo.
Turėjau guolį sau pasikloti
Prie šalto svetimo slenksčio.
AR GAILA ?
Pašaukiau vėją ir debesį,
Pašaukiau upę ir vieversį.
Ir ko tas pasaulis stebisi
Širdį visiems atvėrusiu.
Ir žvėrys nebūtų žvėrys,
Jei žmonės būtų tik žmonės,
Jei žodį lydėtų gėris,
Chaosas taptų harmonija.
Mums gaila išėjusio artimo.
O vabalo argi gaila ?
Jei viską geriau pasvertume,
Ar gvieštumės tigro kailio ?
ATNEŠK MAN LAUKNEŠĖLĮ
Tu man atnešk mažutį lauknešėlį
Plonoj drobinėj skepetoj baltoj.
Susėsime plačių klevų šešėly
Ir bus kaip vakar ir kaip bus rytoj.
Aš gersiu tavo skaidrų tyrą juoką,
Bučiuosiu veidą, lūpas ir akis.
O kiek žiogų žiogelių pievoj šoka,
Ką jų maži smuikeliai pasakys ?
Kad viskas mūsų - žvaigždės, tolių toliai,
Tas šilas, upė, ežeras, dangus.
Kad čia visi visi mums sesės, broliai,
Nes čia kiekvienas grumstas mums brangus.
SUŠAUDYTAS KRYŽIUS
Senas kryžius, kulkų suvarpytas,
Stovi dar pakrypęs pakely.
Buvo vakaras, o gal rasotas rytas,
Šito prisimint jau negali.
Bet meni tą baisų žodį "stribas".
Smarvė "samagono". Ir keiksmai.
"Kam tau kryžius ? Tu tarnauk tarybai."
Šūvių šūvių papliupa ūmai.
Liko tiktai "samagono" tvaikas,
Dvokianti machorkos žarija ...
Aš buvau dar vaikas. Tiktai vaikas.
Kaip jiems šaudyt leido Marija ?
Į ant kryžiaus nukryžiuotą Kristų ?
Bet iš miško drioksteli ugnis.
"Stribai" krito. Ir kiekvienas kristų,
Kas į kryžių šaudyt sumanys.
AK, NEDRASKYKIM JOS
Po šimto metų susitiksim,
Prisėsim užmiesčio bare
Ir naujo amžiaus laikui tiksint
Pakelsim sklidinas taures.
Bet tų taurių nešildys vynas.
Ir ne degtinė, ne midus.
Tai kraujas prarastos tėvynės.
Ir vien jos vardas išdidus.
Juk jau dabar nebesuvokiam,
Ne vien tik vardas - Lietuva.
Ak, nedraskykim jos, nevokim.
Ir neišduokim. Ji - sava.
TAI MANO AŠARA TEKĖS
Dar žemės grumstas tarp delnų
Tarytum paukštis, gyvas, šiltas.
Ir aš jo meile gyvenu,
O molis toks švelnus. Kaip šilkas.
Aš sauja užberiu šaknis.
Ir vandeniu pagirdau sočiai.
Bet bus ir molis, ir ugnis.
Ir bus pilni pilni ąsočiai.
Priglausk, o žeme. Tik priglausk.
Tik leisk pajusti gimtą grumstą.
Kai čia upelis atkeliaus,
Praleisk jį skaidrų, nesudrumstą.
Tai mano ašara tekės.
Per juodžemį ir baltą smėlį.
Kas tavo galiom patikės,
Laimingas bus bent mažumėlę.
Atgal
