Poezija
08.10. KAIP SENIAI
Kęstutis TREČIAKAUSKAS
Kaip seniai, kaip seniai nebuvau,
Kaip seniai, kaip seniai nemačiau
Tėviškėlės, bet kol keliavau,
Vis norėjau priglusti arčiau.
Prie motulės, prie brolio, sesers
Ir prie baltojo žiedo obels,
Kur man žodį brangiausią ištars
Ir į širdį širdim pasibels.
SENŲ EILIŲ TOMELIS
Atsiverčiu senų eilių tomelį,
Jo autoriaus nėra jau tarp gyvų,
Bet liko surimuotas liūdnas melas
Ir apgailėtinas paveikslas be spalvų.
Vergijos metų vergiškas žodynas
Ir šiandien trenkia smarve praeities.
Klystu poezija jo knygą pavadinęs.
O kaip save išduodamas jauties ?
Staiga, jau knygos pabaigoj - net keista-
Atsiveria kraujuojanti širdis.
Ir dainius rašo - kas nebuvo leista.
Bet ar už tiesą jo nenužudys ?
" Nenorėčiau šiandieną aš nieko-
Anei meilės, nei laimės gražios ...
Paukščiai skrenda ir plunksną palieka.
Lieka vargas ant lauko ežios ..."
Tiki duoklę Neteisybei atidavęs,
Poetas gali pasakyti tai,
Ko nepasakė pats save išdavęs,
Ką draudė jam tie išgamos aukštai.
Užgrobta viskas - net slapčiausios mintys,
Tai ką jau bekalbėt apie žodžius.
Net šiandien drįstantys tą praeitį priminti,
Galbūt kažkur keistai išnyks, pražus ...
NEERZINK GYVATĖS
Neerzink gyvatės, nežaisk su vilku,
Nelįski į kilpą, nemauk pavalkų.
Jei siūlo cigarą - neimk, nebandyk.
Ir kvaišalo dūriais savęs nebadyk.
Kol butelis užkimštas, Džino nešauk.
Protingas, laimingas būk visad. Prašau.
VARPELIAI
Kinietiškų varpelių skambesys,
Kai vėjo dvelksmas vaikščioja po sodą,
Linksmi skambėjimai praplaukia pro ausis,
Lyg koks Rytų išminčių slaptas kodas.
Ką reiškia pentatonika skambi,
Nematomo maestro sumastyta ?
Tačiau kažką suvokęs nustembi -
Kaskart kaskart ją vėjas groja kitą.
Iš praeities ar dabarties jinai ?
O gal iš ateities varpeliai šaukia ?
Tai slėpinys, kurio tu nežinai,
Nes nežinai, ką pamiršai, ko lauki.
JIE TIKTAI TYKOJA
Nejau ir vėlei patikėjai
Klastingai suokiamu melu ?
Ar nematai, kad tie veikėjai
Tik kojom kalbas po stalu.
Jų saldžios šypsenos - vien kaukės,
O širdys žiaurios - kaip žvėries.
Jie tiktai tykoja ir laukia,
Kol jiems vien pergalės byrės.
Jie niekada nebuvo broliai.
Tik žudė mus. Iš pasalų.
Jų priesakai -seni paroliai -
Užgrobt ir nepalikt galų.
Šmeižtai, klasta ir gražbylystė.
Ir peilio dūris nugaroj.
Jie šimtmečiais mus vertė klysti,
Kad mes kartu su jais, poroj.
Kodėl jau šimtąkart išduoti,
Dar patikim tuščiu žodžiu ?
Užteks jų giesmeles giedoti,
Klausyt lojimų įžeidžių.
ŠVIESĖJA SKLIAUTAS
Lėtai tamsa už lango tirpsta,
Šviesėja skliautas virš šilų,
Jau tuoj rausvi Auroros pirštai
Tapys jį potėpiu giliu.
Ir paukščio ryto giesmę skaidrią
Vėjelis lengvas neš ir kels,
O baltą kaitrų saulės žaizdrą
Pasveikins žiedas nuo obels.
Kavos negersiu. Gersiu rasą.
Ir gaivią vėsą po nakties.
Pasaulį vėl naujai atrasiu,
Ramybės pilną ir vilties.
Juk taip džiugu, kai tyliai plaukia
Baltučiai debesų pūkai.
Ir bėga vieškelis per lauką.
Ir vėlei krykštauja vaikai.
PRAKEIKSIU KAS NUŽUDO TIESĄ
Buvau naivus ir vaikiškai tikėjau,
Kad melas ir niekšybė nelaimės.
Tačiau teisybės niekam nereikėjo.
Teisybė juk ne žemiškos kilmės.
Nepadorumas mūsų gyslom teka.
Tiktai plepėjimu kovojam banaliu.
Jei sąžinės net lašo jiems neteko,
Tai kaip aš jų prakeikti negaliu ?
Visus prakeiksiu . Tuos, kur žudo tiesą.
Visus. Visus - ligi trečios kartos.
Te Giltinė jiems savo ranką tiesia,
Kol liks tik tie, kas melo nekartos.
NET GĖDĄ APRENGĖM NUOGAI
Kas šitaip sąžinę ir protą susargdino,
Kad nebežinom jau, kas gera, kas blogai.
Ir laisve tik anarchiją vadinam,
O kuklią gėdą aprengėm nuogai.
Šeima, lytis jau atgyvenomis tapo.
Vaikus globos ir auklės ne tėvai.
Tėvynė ir tauta seniai prie kapo.
Žmogau, tai kas tu ? Kur atkeliavai ?
Tau vietos čia nebus. Ir nieko neturėsi.
Nei adreso, nei savasties. Nei pavardės.
Tiktai kol kas žmogum esąs giriesi.
Bet ryt net šito niekas negirdės.
TIK NEŽINIA
Ne aš beldžiau. Tai vėjas paklebeno
Išdžiūvusią jau šaką obelies.
Į langą tartum pirštais pabarbeno.
Bet kas gi jam duris atvert galės ?
Gilus vidurnaktis, kai net sapnai įminga.
Barbenk ar belski - niekas neišgirs.
Miegok giliai. Juk tu dabar laimingas.
O gal tikrovė irgi laimę skirs ?
Prieš brėkštant rytui vėjas sustiprėja.
Gal ims ne belsti ? Balados piktai ?
O gal tai bus lemtis ? Arba Kūrėjas ?
Bet liks tik nežinia. Tik nežinia. Tiktai.
KUR LIPLIŪNŲ BALTAS DVARAS
Kur Lipliūnų baltas dvaras,
Kur skambėjo dainos,
Kur tas šienpjovėlių baras,
Kelias į Kėdainius ?
Gal pabraidžiosim po Smilgą,
Tą vaikystės upę,
Kaktą kryžiumi suvilgę
Melsimės sutupę.
Tik malda jau bus kitokia.
Nes ir mes - ne tie jau.
Kaip tada ,išskrist pašokę,
Vien svetur išėjom.
O sugrįžę ar atrandam
Bent mažytė žymę,
Kur parkritus liko randas
Ir kad čia mes gimę ?
BUS RAMU
Giltinėle, nuotaka juodoji,
Per vėlai mane pabučiavai.
Nebeliko tų, kas apraudoja,
Kur tu, kur tu taip ilgai buvai ?
Jau seniai, seniai visi išmirę,
Neturiu nei priešų, nei draugų.
Tu manai, kad ašaros man byra ?
Man visai nei liūdna, nei baugu .
Bus ramu, kai pelenu pavirtęs
Susiliesiu su gimta žeme.
Nežiūrėk, kad aš dar linksmas, tvirtas.
Jei jau atėjai, tai vesk mane. Eime.
LIETUVIO BŪDAS
Ankstyvas rytas. Toks ankstyvas,
Kad dar net paukščiai nenubudo.
O mes jau triūsiam, jau aktyvūs.
Mat mes, lietuviai, tokio būdo.
Nuo amžių darbštumu garsėję,
Kiekvienas darbą sau suranda.
Kas kerpa avį, kas jau sėja,
Bet tos dorybės nepraranda.
Nelaukia iš kitų malonės,
Nei dovanų iš Dievo rago.
Nebent iš tolimos kelionės
Kas nors atvežtų jiems pyrago.
Atgal
