Poezija
05.24. BALADĖ APIE LAIMĘ
Kęstutis TREČIAKAUSKAS
Visi išeina savo laimės
Ieškoti. Išėjau ir aš.
Beveik pamiršęs gimtą kaimą,
Galvojau, kur keliai nuves.
Dundėjo traukiniai, lėktuvai
Vis tupė tropikuos žaliuos.
Nesakė, kad esu lietuvis.
Tad vis keliauju, vis keliuos.
Jau tiek pasaulio pamatyta,
O laimės rasti negaliu.
Tad atsibudęs vieną rytą,
Jau pėsčias nužengiau keliu.
Ėjau tiesiog, kur akys veda,
Kur kojos neša. Nežinau,
Ar kas taip savo laimę rado,
Bet aš ją rasti ketinau.
Ilgai, labai ilgai keliauta -
Toli buvau nuo Lietuvos,
Staiga dangaus kitokį skliautą
Išvydau kartą virš galvos.
Kitaip čiulbėjo paukščiai. Dūmas,
Ir tas kvepėjo lyg saldus.
Bažnyčios kaip stebuklų rūmas,
Žiedai ir bitės, ir medus...
Smėlėtas takas pro beržyną.
Lieptelis. Upė negili.
Ir pamaniau, gal Dievas žino,
Bet mano laimė netoli.
Ir šitaip širdį man suspaudė,
Užplūdo ašaros akis.
O kas peizažą šį nuaudė ?
Ir ką man žmonės pasakys?
Tarp liepų ir klevų boluoja
Maža trobelė. Čia gimiau.
Tiktai šunelis nebeloja ...
Kas žingsnis širdžiai neramiau.
Tai štai kur, štai kur laimė mano.
Kodėl svetur ieškojau jos ?
Nėra jos ten už okeano,
Nėra Tėvynės ten naujos.
Tiktai tėvų kapai apžėlę.
Manęs sulaukė. Pagaliau.
Atleisk, tėveli, motinėle,
Jau niekur neisiu aš toliau.
Čia laimė, kur esu aš gimęs,
Kur žydras tėviškės dangus.
Čia skirtas man dangaus likimas.
Tik čia gyvenimas brangus.
