Poezija
05.21. NEBUS PASAULIO PABAIGOS
Kęstutis TREČIAKAUSKAS
Nebus pasaulio pabaigos.
Tos pranašystės nieko vertos.
Tik neišklyskim iš vagos,
Gandų klausyt - ne pirmas kartas.
Kas nors tikrai gyvent trukdys,
Tačiau kas nors ir gelbės spėriai.
Tiktai tu pats nebūk gaidys,
Nors širdį atlapai atvėrei.
Mat ne visi tave supras,
Bet pats save suprast turėtum.
Kiekvienas savo kelią ras,
Ir atsijos jausmus pro rėtį.
Kas bus smulku, tas išbyrės.
O kas stambu, tas visad lieka.
Kai kam atrodys, jog giries.
Na, ir tegu. Tegu sau pliekia.
POETAS NESULAUKĖ RYTO
Poetas nesulaukė ryto.
Tik paskutinį posmą tarė.
Kad dar ne viską jis padarė.
Nespėjo. Ėmė ir parkrito.
Kažkur Betygaloj jo sielą
Gimtinės dvasios pasitinka
Ir kaip velionio plunksnai tinka,
Ją nuneša aukštai iškėlę.
Ant to kalnelio kur jau miega
Sodiečiai, giminės, kaimynai,
Visų vargų kelius numynę -
Po žemės mylimos sermėga.
JAU ŠIANDIEN
Ir aš, devintą dešimtį pradėjęs,
Norėčiau pasiklausti to paties:
Ar tu nesi čia trigrašio pridėjęs,
Nors glaustaisi prie mylimo peties.
Ak, ne kitus. Mes tik save išduodam,
Manydami, kad niekas neįtars.
Tačiau bausmė už tai visiems vienoda.
Tik ne rytoj, o šiandien. Jau dabar.
AMŽINAS NIEKAS
Jei tikra tiktai tai, kuo patys tikime,
O to, kuo netikim, visai nėra,
Tai imkim vienąkart ir pamąstykime -
O galgi mūsų sąmonė kiaura ?
Gal šį pasaulį mes tik susikūrėme ?
Ir patys mes jame tik pramanai ?
Jei tikrumos nėra ir nieko mes neturime,
Bet Niekas egzistuoja amžinai ?
VIDURNAKTIS
Nelauktai vidurnaktis atėjo.
Ar iš tikro taip jau nelauktai ?
Kur jis, kur jis taip ilgai kentėjo ?
Atsakyk, nejaugi apkurtai.
Tu tyli, nes jau seniai sapnuoji.
Su vidurnakčiu mes dviese,mes abu.
Jis man tokį džiaugsmą dovanojo,
Kad su juo kaip su savim kalbu.
Koks žavus, koks slėpiningas metas,
Kai vidurnaktis prisėda kambary,
Baimę, prietarus ir rūpesčius numetęs,
Tu džiaugies, kad vienas jį turi.
PASAULIS MAŽAS
Koks mažas tu, pasauli, koks tu ankštas.
Tu vis kariauji. Vietos per mažai ?
Politikai tik daro proto mankštą,
O šventą tiesą paslepia dažai.
Juodi, balti, pilki, vaivorykštiniai.
Arba kaip srutos iš žiniasklaidos duobės.
Dabar kova už tiesą tai vadina.
Nei sąžinės, nei proto. Nei garbės.
Žudikas giriasi, kad jis dabar stipriausias.
Ir ginklais žvangina net dvėsdamas badu.
Bet klauso jo pusiau apkurtę ausys,
O akys stebisi to monstro paradu.
Kiek dar žmogus kentės tą smurto puotą ?-
Pasaulis šitoks mažas ir gražus.
Bet vaikšto po pasaulį Juozapota ...
Mazgoja, plauna. Kraują. ne dažus ...
TIK VIENA SVARBI
Iš visų problemų
Tik viena svarbi -
Ką tau genai lėmė,
Ką nuveikt gebi.
Bet gamta sukūrė
Tūkstančius kelių,
Tad kiekvienas turi
Nebijot uolų.
Perkopti per kalnus,
Perplaukti marias.
Tik neburk iš delno.
Kas ten ką suras.
JEI NIEKUO NETIKI
Jei niekuo netiki, tai nieko ir nėra.
Tik tuštuma. Nusivylimų laukas.
Nors šniokš lietus, medžius vartys audra,
O metai pamažu nubalins plaukus.
Atrodys, jog visai negyvenai.
Per greit, lyg sapnas viskas jau praėję.
Bet juk taip pat atrodė ir jaunai,
Kai dar bandei keliauti, eit prieš vėją.
Tik netikėjimas, vis einantis kartu.
Atrodo tikras. Vien tik netikėjimas.
Kur veda jis, visur eini ir tu.
Bet jis ištars: sustok, jau mes atėjome
PO TA PAČIA
Po ta pačia žvaigžde mes gimę.
Ir vaikštome. Po ta pačia.
O būki mums dosnus, likime,
Neliepk kariauti su kančia.
Mes nenuvilsim, neišduosim
Namų gimtųjų šilumos.
Save lig lašo atiduosim
Rytojui žemės mylimos.
Te miestai klestintys ir sodžiai
Paskęs tarp kvepiančių žiedų.
Tegu skambės darbai. Ne žodžiai.
Be netesėtų pažadų.
Atgal
