Poezija
06.01. KELKIS, TĖVE!
ALBINAS ANTANAS KAZLAUSKAS
Kelkis, mielas tėve, iš nakties ilgos,
Nusipurtyk smėlį nuo akių ir rankų!
Vėl abu išeisim tėviškės laukuos
Pasodinti medį, sėti grūdą brandų.
O dalgius išplakę, brisim rytmečiais
Per rasotą pievą į sultingą žolę
Ir mosuosim rankom išdidžiai, plačiai,
Kolei pradalgėm nebus dailiai sugulę.
Vėl pakvips ramunių, mėtų arbata,
Šviežiu karvės pienu moliniuos puodeliuos,
Vėl iš naujo derliaus duona iškepta
Kvies šeimyną rinktis prie seklyčios stalo.
O kada pavargę po visų darbų
Pailsėt į tėviškės namus pareisim,
Džiaugsis širdys, akys vėl žvilgsniu skvarbiu
Užaugintais sodais, gražiais triūso vaisiais.
IŠ TĖVO ŠULINIO
Kiekvieną rytą, tėve, apeinu
Žodžius ir darbus atminties šaltiny
Ir šilumą įdiržusių delnų,
Pėdų žymes, kurias kadais įmynei.
Pro virsmą vasarų dažnai menu,
Kaip Tu skubėjai pažinimo klodais.
Dabar iš tėvo šulinio semiu
Purslus gerumo laistyt savo sodą.
Daigai jau virto ošiančia giria
Ir sodas našų derlių subrandino.
Vis apeinu pavargęs vakare
Besistiebiantį saulėn atžalyną.
Aukštyn keliu nusvirusias šakas,
Bandau kreivoką atžalą ištiesint.
Iš tėvo šulinio sava ranka
Nešu tikėjimo ir gėrio šviesą.
