Kas valstybėje svarbiau: viščiukų ar žmonių gerovė? Viščiukų jau įgyvendinta – todėl žmonės moka už kiaušinius fantastišką kainą, aukodami pukuotukams dalį savosios gerovės. O kaip su valstybės piliečių gerove? Kai kurie jau ją pasiekė: nepriteklių kamuojamoje šalyje atsirado pulkelis milijardierių. Ar ir tai tokie, kaip tie viščiukai: ir už juos mes mokame? Tačiau, pasirodo, ir jie dar nepasiekė gerovės. Juk didžiausias lietuviškojo milijardieriaus turtas siekia tik varganus 3.5 procentus nuo BVP. Tuo tarpu Rusijoje – apie 20 procentų, JAV – 10.6 proc. BVP. Bet bent jau artėjame prie esamų turtingiausių Pietų Korėjos verslininkų. Taigi, dar „Norfai“, „Senukams“, „Maximoms“ teks mus paspausti.

Lietuvių kova dėl laisvės – amžina Rugpjūčio 25 d. buvo prisiminta prieš šešis dešimtmečius Lietuvoje vykusio partizaninio karo atgarsiai. Partizanai – Lietuvos kariuomenė pogrindyje. Po antrojo pasaulinio karo dešimtmetį kovėsi su militaristinę respubliką laimėjusią karą.

Kruonis – miestelis Kaišiadorių rajone. Seniūnijos centras, savo istoriją skaičiuojantis nuo XIV amžiaus, žinomas kaip kaimas. Miesteliu tapo XVI amžiaus pabaigoje. XX amžiaus viduryje –  valsčiaus centras. Nuo XV amžiaus Kruonio dvaras priklausė Oginskiams, tuo metu čia buvo įkurtas vienuolynas. Apylinkėse buvusi stipri stačiatikių bendruomenė, katalikų parapija įkurta tiktai 1907 metais.  1920 07 18 lietuviai kovoje su baltlenkiais po įnirtingo mūšio nuginklavo jų brigadą. 1940 metais Kruonyje buvo 860 gyventojų. Dar išlikę Oginskio pilies griuvėsiai. Bažnyčios rūsyje palaidotas garsusis didikas Bagdanas Oginskis su žmona. Miestelio istorijoje ypatingą vieta tenka pokario kovos prieš sovietinius okupantus. Čia vyrai būrėsi į skyrius, kuopas, batalionus. Gera geografinė padėtis – toliau nuo didžiųjų miestų, prie vieškelio į Kaišiadoris ir Jiezną, kiek toliau nuo Nemuno, miškingoje vietovėje, buvo gera vieta organizuoti sovietinės okupacijos partizanines kovas. Apie pokario kovas Kruonio apylinkėse ir pasakojama šiame straipsnyje.

Lenkijos lietuvių vaikai naujus mokslo metus pasitinka su nerimu. Šalies valdžia pamiršo pažadus dėl didesnio finansavimo, o iki kovo bus nuspręsta, kurias lietuviškas mokyklas teks visiškai uždaryti.

Lietuvių tauta turi pagrindą didžiuotis savo amžių bėgyje išugdytu stipriu dvasinės kultūros paveldu. Jau prieš tūkstantį metų, 1009 metais vokiečių metraštininkas vadinamoje Kvedlinburgo kronikoje pirmą kartą istorijoje paminėjęs Lietuvos - Litua vardą aprašė Vakarų misionierių bandymus primesti tose žemėse gyvenantiems savo tikėjimą, kalbą, susiklosčiusį gyvenimo būdą. Su niekinančiais jų dvasines vertybes vietiniai gyventojai - Litua susidorojo su neprašytais svečiais. 200 metų trukęs kruvinas pasipriešinimas kryžiuočių ekspansijai „Drang nach Osten“ - sprendėsi tautos išlikimo klausimas. Nors ir netekę dalies baltiškų žemių mūsų protėviai apsigynė, išliko su savo savastimi, tėvų paveldėtu paveldu. Prieš 400 metų Kėdainių priemiestyje gimęs M.Daukša, kurio žodžių ir darbų šviesa, sklindanti iš amžių gilumos „Prakalboje...“ į „Postilę“ primena, kad visos tautos gerbia, vertina ir brangina savo paveldėtą tėvų paveldą - kalbą, istoriškai susiformavusius papročius, doros tradicijas - gyvenimo būdą. Visa tai tautos patriotinės dvasios išraiška - jos būvio dvasia. Sunaikinusi ją, sunaikinsi tautą - mastė iškilūs tautos sūnus.

Aleksiūnas Romualdas gimė 1923 02 06 Raguvos valsčiuje, Traupio seniūnijoje, Mickūniškių kaime. Šeima buvo keturių asmenų: tėvai, Romualdas ir sesuo. Turėjo 3 ha žemės. Romualdas dirbo tėvų ūkyje. 1941m. per Vasario 16 – osios šventę susirinko pas stambų ūkininką Semėną, paraginti Daukšos Klemenso ir Ališausko Stanislovo, suorganizuoti Lietuvos Laisvės Armijos organizaciją, gavo Kauno organizacijos priesaikos tekstą. Tą dieną į Lietuvos Armijos organizaciją įstojo 20 žmonių. Vadu buvo išrinktas Daukša Klemensas. Iš Semėno gavo rašomąją mašinėlę. Nusipirko rašomojo popieriaus, kalkių ir šifrograminio popieriaus.

Pribrendo laikas ir apie tai rimtai pakalbėti. Nors mūsų Konstitucijoje ir teigiama, kad Lietuvos valstybę kuria Tauta, kad suverinitetas priklauso Tautai, tačiau Lietuvoje jau atsirado žmonių, teigiančių, jog jie siekia gerovės žmogui, piliečiams, valstybei. Ir nė žodžio apie pareigą savo Tautai ir Tėvynei Lietuvai. Taip pat jokio  žodžio apie tinkamą mažo, jauno žmogaus auklėjimą. Todėl apie visa tai kiek smulkiau. 1999 m. gegužės 28 d. laikraštyje „ XXI amžius“ prof. Ona Voverienė taip rašė: „ Taigi jau nuo pat 1992 metų švietimo strategijoje turėjome dvi kryptis, du kelius. Vienas kelias vedė į tautinės savimonės gaivinimą, Tėvynės meilės ir atsakomybės už savo valstybę ugdymą ir stiprinimą, kitas į pasaulio piliečio, egoisto ugdymą, siekiantį tik savo asmenybės įtvirtinimo gyvenime, savo asmeninės gerovės, „ gyvenimo džiaugsmo“ ir „ gyvenimo meilės“ Žymus mūsų mokslininkas Zigmas Zinkevičius 1999 m. birželio 16 d. jau minėtame laikraštyje apžvelgęs to meto švietimo situaciją taip rašė: „ Bolševizmas Lietuvoje transformavosi į kosmopolitizmą, pabrėžiu, ne Vakarų prigimties kosmopolitizmą, bet kilusį iš bolševizmo, kuris po kojomis pamynė patį švietimo reformos branduolį – tautinį bei krikščioniškąjį auklėjimą – ir visą švietimo reformą nukreipė į metodikos, mokymo ir auklėjimo technikos pertvarką, tuo užglaistydamas pačią reformos esmę.“ Po keliolikos metų, tai yra jau 2012 m. liepos 31 d.  šis garbingas mokslo žmogus žurnalistui R.Čekučiui taip kalbėjo: „...Paskaitykite dabartines mokymo programas – net nežinau, kaip jas pavadinti: tai tiesiog klaikus daiktas.Netgi visos svarbiausios, fundamentalios sąvokos iš tų programų išmestos -  ten nėra vietos lietuvybei, tautiškumui, patriotizmui, nėra vietos visai lietuvių tautai. Visa tai pakeista į kažkokį amorfišką darinį- „ pilietinė visuomenė“ Mums patriotinio auklėjimo šiais laikais reikia labiau negu oro... Toliau taip kalbėjo: „ Pirmiausia į mokymo programas reikia grąžinti visa tai, kas susiję su tautiškumu, su patriotizmu, su meile Lietuvai. Jeigu mes neišugdysime patriotinės jaunosios kartos, vadinasi lietuvių tauta neturi ateities.“

Pastaruoju metu kilo diskusija dėl to, ar lietuviams reikalinga vadinamoji istorinė vėliava su Vyčiu. Prieš ją pasisakė ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenė (PLB). Atseit, ji niekam nereikalinga, nes niekas pasaulyje dviejų valstybinių vėliavų neturi. Taip, tai tiesa, tačiau kodėl mes turime visą laiką žvilgčioti į kitus? Ar ne per daug to visko, kas svetima, kopijavimo? Jeigu kokie amerikiečiai ar britai, kurių šalyse gyvena užsienio lietuviai, dviejų vėliavų neturi, tai kuo dėti čia mes? Juk daug šalių turi kitokio formato vėliavas, nekaip tie patys amerikiečiai ar britai, ir tai suprantama. Kodėl norima visoms šalims pritaikyti vieną standartą kaip kokį ankstesnį GOSTą, visus suniveliuoti pagal vieną kurpalį? Tokiu atveju, tegul amerikiečiai ir britai pereina prie kilogramų ir kilometrų, arba atvirkščiai, mes pereinam prie svarų ir mylių.    Drąsiai galime turėti dvi valstybines vėliavas. Niekas to mums neuždraus! Galime ir abi kartu išsikelti ant atskirų stiebų arba kelti vieną savaitę ar mėnesį vieną, kitą – kitą. Tai kas, kad kitos tautos tiek vėliavų neturi. Mums visai nebūtina į jas lygiuotis. Ir ne vien vėliavas turim dvi. Turim ir dvi bendrines kalbas. Vieną, paremtą suvalkiečių tarme, kitą, tebesikuriančią, - žemaičių. Turime ir du himnus. Vieną, oficialų, V. Kudirkos „Tautišką giesmę“, kitą, neoficialų, Maironio „Lietuva brangi“. Antrasis giedamas visuose didesniuose renginiuose. Ko dėl šių ir kitų faktų neprotestuoja PLB?

Seimo Pirmininkė Irena Degutienė teigia, kad Juodojo kaspino ir Baltijos kelio diena sujungia skausmą ir viltį bei tiesia kelius į ateitį.

Lietuva mini svarbią datą - 1987 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos laisvės lyga suorganizavo pirmą viešą mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje. Nuo šio istorinio mitingo praėjo 25 metai.

Pokario tremtys paliko negyjančius skaudulius mūsų Tėvynės istorijoje. Dešimtys tūkstančių mūsų tautiečių žuvo Sibiro platybėse iš bado, ligų, nelaimingų atsitikimų. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRT) duomenimis 1941–1952 metais iš Lietuvos buvo ištremta 279929 žmonės, iš jų 55350 iki 16 metų vaikai, tremtyje gimė dar 18306.

Savaitgalį Kaune vykusiame Ateitininkų federacijos suvažiavime federacijos pirmininke antrai kadencijai išrinkta Rozvita Vareikienė. Suvažiavime dalyvavo daugiau negu 200 organizacijos narių bei jų draugų. Dalyviai tris dienas analizavo organizacijos pasiekimus, klausė ataskaitų, keitė įstatus, rinko vadovus bei planavo tolesnę veiklą.

Naujoji Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) pirmininkė 68 metų Danguolė Navickienė, gyvenanti Los Andžele (JAV), sako pastebinti, kad nemažai naujai į JAV atvykusių mūsų tautiečių pastaruoju metu vengia ryšių su Lietuva.

Emilijos Pliaterytės atminimo draugija kasmet surengia vasaros žygį istorinėmis vietomis. Pereitą rugpjūčio savaitgalį patraukėme link Jurbarko, pakeliui sustodami gražiausiuose gamtos ir paveldo taškuose. Pirmasis sustojimas Rykantuose pradžiugino gražiu ir gerai išlikusiu bruku, kuris vingiuoja per visą miestelį ir puošia daugelį šoninių gatvelių. XVI a. bažnyčia nors neatrodo labai gyvai, visgi išlaikiusi renesansinį grožį ir kartu su pasakiškais miškų mėliais, atsiveriančiais nuo šventoriaus, palieka gražų įspūdį. Frontone gerai matoma freska, paryškinanti šio objekto, kurį vis dar saugo LTSR, grožį.

Vilniuje toliau posėdžiaujantis XIV Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) Seimas trečiadienį svarstė dabarties aktualijas, Lietuvos valstybės požiūrį į emigrantus, PLB organizacijos ateities perspektyvas.

Vidaus reikalų ministras Artūras Melianas paskirtas kitais metais Klaipėdoje vyksiančių IX pasaulio lietuvių sporto žaidynių organizacinės darbo grupės vadovu - tokį sprendimą priėmė Ministro Pirmininko institucija.

  Rugpjūčio 7-10 dienomis Seimo III rūmų Konferencijų salėje posėdžiaus XIV Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) Seimas, kuriame dalyvaus PLB valdybos nariai, kraštų lietuvių bendruomenių ir jaunimo sąjungų pirmininkai, Lietuvos bendruomenių atstovai. Apie 190 lietuvių net iš trijų dešimčių pasaulio valstybių spręs lietuvių bendruomenių ir aktualius Lietuvos - išeivijos santykių klausimus.

  Pastarųjų metų įvykiai kaip niekada iki šiol aiškiai parodė, kad aukščiausia Lietuvos valdžia nebevaldo Lietuvos, nes pati yra valdoma neaiškių, bet galingų šešėlinių darinių, veikiančių per pirmojo Sąjūdžio taip ir nepertvarkytas teisėtvarkos ir jėgos struktūras. Tapo akivaizdu, kad savo valstybėje turime aukštesnę už Seimą ir įtakingesnę už Prezidentę valdžią be kontrolės, be atsakomybės ir be atskaitomybės Lietuvos piliečiams, politinės švytuoklės principu kaitaliojančia vietas Seimo amfiteatro parteryje.

Sveikas, savimi pasitikintis žmogus neįsivaizduoja kaip sunku psichikos sutrikimų turinčiam žmogui atlikti papraščiausias užduotis. Dažnai net pakelti galvą nuo pagalvės yra iššūkis.O ką jau kalbeti apie asmeninę higieną, namų ruošos darbus. Net netolimas kelias į parduotuvę tampa tikru valios išbandymu. O tai privalu daryti. Dažną sielos ligonį kankina socialinės baimės. Vos tik išėjus iš namų nuleidžia galvą ir stengiasi tapti ,,nematomu žmogumi“. Juk dažnai sutinkame kaimynus, šiaip pažįstamus žmones, kuriems nė motais mūsų problema. O dar tiksliau -  jie jos nė nesupranta, nes su tuo nėra susidūrę patys. Jie nežino, kad net ,,labas, kaip sekasi, kas naujo?“ ligoniui tarsi raiteliui jojimo kliūtis, kurią sunku peršokti...

Vilnietis, vienas partijos kandidatas į Seimą Kėdainiuose, atvykęs į Kėdainius valstybės dienos proga organizuotą centrinėje aikštėje renginį tikėjosi minios, bet, anot svečio, „Minios neišvydo“. Žmogus stebisi, samprotauja „Kodėl tas kelias taip bruzgynais užaugęs“. Kodėl žmonės abejingi, nesidomi politikais, politikų samprotavimais, pažadais, kodėl tas kelias bruzgynais užaugęs. Kodėl žmonės bet kokiems valdžioje buvusiems ir esamų partijų organizuojamiems susitikimams, susirinkimams abejingi. Žmogui gyvenančiam tautos interesais tas abejingumas suprantamas. Nesupranta, nesuvokia tų kurie atitrūkę nuo paprastų tautiečių, gėrybių kūrėjų, nemato, o gal ir nenori matyti pastoviai platėjančią socialinę atskirtį tarp saujelės valdančiosios biurokratijos ir didžiulės daugumos materialines gėrybes kuriančių tautiečių.