Tautos mokykla
08 11. Giesmė V.Kudirkai
Linas Janulevičius
Emilijos Pliaterytės atminimo draugija kasmet surengia vasaros žygį istorinėmis vietomis. Pereitą rugpjūčio savaitgalį patraukėme link Jurbarko, pakeliui sustodami gražiausiuose gamtos ir paveldo taškuose. Pirmasis sustojimas Rykantuose pradžiugino gražiu ir gerai išlikusiu bruku, kuris vingiuoja per visą miestelį ir puošia daugelį šoninių gatvelių. XVI a. bažnyčia nors neatrodo labai gyvai, visgi išlaikiusi renesansinį grožį ir kartu su pasakiškais miškų mėliais, atsiveriančiais nuo šventoriaus, palieka gražų įspūdį. Frontone gerai matoma freska, paryškinanti šio objekto, kurį vis dar saugo LTSR, grožį.
Emilijos Pliaterytės atminimo draugijos nariai prie Gelgaudiškio dvaro rūmų
Kauną manėme gerai pažįstą, bet jo vaizdas nuo Prisikėlimo bažnyčios apžvalgos aikštelės privertė paspėlioti ir atidžiau įsižiūrėjus pagaliau atrasti čia pat apačioj plytintį Karo muziejų ir istorinį jo kiemelį su garsiuoju kariljonu, kol kas neišvaizdžią garsiąją „Žalgirio“ areną, tolumoj matomus grakščius tiltus, raudonus senamiesčio stogus ir per žalią lapiją sublyksintį Nemuną. Nejučia peršasi paralelė tarp dviejų simbolių - šios radijo gamykla paverstos šventovės atstatymo ir lyg tebeveikiančių, bet dar užtvertų ir jau remontuojamų Valdovų rūmų: pirmasis objektas prikeltas naujai tarnystei vienu ypu ir puikiai veikia, antrasis jau ilgokai skęsta viešųjų pirkimų problemose ir nors tikrai yra nacionalinis bei valstybinis net ir finansavimo prasme, visuomenei atveriamas tik dalimis ir tik specialiomis progomis.
Lankant Vytauto Didžiojo karo muziejų vaizduotėje iškyla garsi Lietuvos senovė, valstybės kūrimasis vienijant karingas gentis, karai su Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinais, garsūs mūšiai Rytuose ir Pietuose, galingas LDK vaidmuo XIV - XVII a. Europoje, atskirų didikų nuopelnai, karo technikos tobulėjimas bei paskutiniojo karo ir jo pasėkoj įvykusių politinių permainų pasekmės. Dėl restauravimo darbų nepavyko giliau pajusti XIX amžiaus sukilimų dvasios, jų geografijos, specifikos, bet tas dar labiau žadina smalsumą ir norą iš turimų žinių konstruoti tautos rezistencijos apimtį nevilties laikais.
Tvarkomas profesoriaus J. Pikčilingio kapas Sintautų kapinėse
Gražiajame Šakių kelyje negali nesustoti Zapyškyje, čia plytinti puiki pieva aplink vėlyvosios gotikos šedevrą labai tiktu vasaros koncertams, bet malonu joje įsiamžinti ir jaunavedžiams, ir tokiems klajūnams, kaip mes.
Lekėčiai gyvena ramų, tvarkingą mažų miestelių gyvenimą, kurį puošia darbščių žmonių darbai. Išties malonu užsukti į jaunos šeimos namų palėpę, kur senovinių oblių, siūlo vijimo įrankių kolekcija jau virtusi muziejumi, primenančiu musų vaikystės buities rakandus, kaimo amatų įrankius ar apyvokos reikmenis. Girininkijoje esantis muziejus rodo kasdienių giesmininkų atstovus, pelkių gražuoles gerves, kurių rugpjūčio pabaigoj pažiūrėt atvažiuoja smalsuoliai dviaukščiais autobusais, mat yra pastatyti specialūs bokšteliai. Muziejuje iš arti ir jau be baimės pažvelgsite į vilką, lapę, mešką, briedį ir kitus girių gyventojus, kurie tarsi gyvi žvelgia iš savo galių aukštumos, mat tiek savo poza, tiek vieta labai profesionaliai atgręžti į lankytoją.
Lukšių nepravažiuosi nestabtelėjęs prie visai šalia kelio įkurto gražaus skulptūrų parko, aišku - buvęs koks menininkų pleneras. Teko sužinoti, kad ne vienas ir ne du ir kad jų dar bus ir bus, nes seniūnas Vidas Cikana yra pats menininkas ir rajono menininkų organizatorius, jo darbus vis matysime tai Šakiuose, tai Sudarge, tai Zyplių dvare, kurį pats su entuziastais prikėlė šiandienai, o dabar rūpinasi tinkamu atskirų statinių restauravimu padedant europinių projektų lėšoms. Kartais atrodo, kad vienas nieko negali, bet šios kelionės metu dar ir dar kartą įsitikiname, kad ir vieno žmogaus pastangos yra prasmingos ir dažnai labai rezultatyvios. Tiesiog juste junti, kad jis ne vienas, kad jo entuziazmu užsikrėtę daugelis menininkų, kurie pamažu Zypliuose kuria savo koloniją ir jau dabar yra lankomi vis gausėjančių turistų.
Prie V. Kudirkos paminklo Šakiuose. Arūnės Taunytės nuotraukos
Malonu bent kelioms valandoms pasijusti dvarininku. Tokį įspūdį patiriame stovėdami prie Gelgaudiškio dvaro rūmų ir ypatingai vėliau - jau vaikščiodami minkštais parko takais, grožėdamiesi daugiapakopėmis terasomis - kitados kvepėjusiomis rožynais - ir nusileidžiančiomis iki pat Nemuno. Jau pamiršome parkų architekto specialybę, bet belankydami senuosius dvarų parkus pastebime ne mūsų platumų augalus, pavyzdžiui stovėdami prie galingų bukų irgi suprantame, kad kitados reikėjo juos atvežti ir prigydyti - kaip ir maumedžius, Veimuto pušis, dar šimtus augalų ir gėlių, numatant jiems tinkamą vietą, komponuojant į raštų ar spalvų geometriją, kuri net ir užgožta mūsų amžiaus šabakštynų, dar žavi pirmaprade mintimi. Be Eglės Dragunaitytės, kuri pora valandų mums pasakojo apie dvaro gyvenimą, turbūt nebūtume išgirdę retų paukščių nei savarankiškai supratę aštuoniakryptės alėjų žvaigždės prasmių. Be jos vargu būtume pasigėrėję šiaip jau gana aiškiai matomu Vytėnų pilies bokštu anapus Nemuno. Turbūt su jos ir panašių entuziastų pagalba daugėja suoliukų parke, mažėja šiukšlių, o vienur kitur jau ir medinė skulptūra bestovinti ar bent originali rodyklė išdrožta. Džiugu ir išdidu už jų požiūrį į garbią praeitį bei realų indėlį tvarkant paveldą, norą svečiams jį rodyti vis gražesnį. Organizuodami kapinių ar senų parkų tvarkymo talkas, mes patys ne kartą įsitikinome ne tik fizine nauda, bet ir moraline bei auklėjamąja jų funkcija, nes surinkęs keletą kibirų šiukšlių, pats jaunuolis akivaizdžiai supras gamtos saugojimo prasmę ir labiau tikėtina, kad paskatins ekologiją savo aplinkoje.
Lietuvoj gausu gražios gamtos paminklų - skardžių, atodangų, upių vingių, stiklinių ežerų ar natūralių kalvų, bet vaizdai nuo Sudargo piliakalnių tiesiog atima amą. Jauties iškeltas virš kasdienos, net ir istorijos gylis nebestebina, žinoma, kad žmonės čia kūrėsi ir gyveno nuo neatmenamų laikų, o prieš kiek tūkstančių metų tas pirmasis mūsų protėvis čia įsmeigė savo lazdą, neatrodo svarbiausia. Turbūt tik čia gali suprasti Nemuno didybę ir pripažinti, kad „jo gilią mintį težino Dievas“. Vėl Vido Cikanos tašytas akmuo, vėl jo kaltas kardas ir kryžius primena didvyriškas baltų genčių kovas ne tik prieš vikingus, kryžiuočius bei vėlesnius kolonizatorius, kurie ne tik ugnimi, o ir įstatymais prieš gimtą žodį ar papročius užsimojo. Nuo pat XVI a. Prūsijoje įsigalėjęs protestantizmas turėjo pozityvios įtakos šio krašto kultūros raidai, todėl net ir sunkiu Lietuvai tautinės priespaudos metu iš Tilžės, Ragainės, Karaliaučiaus kontrabandiniais būdais plito spauda, padėjusi išlikti lietuvybei, išaugti tautiniams veikėjams ir draugijoms.
Natūralu aplankyti vieną tokių ano meto didžiųjų - Vincą Kudirką. Kapas neskęsta gėlėse, bet yra pagarbiai tvarkingas. Sugiedoję Lietuvos oficialų himną jo autoriui pasijuntame asmeniškai pagerbę daugiapusį jo talentą ir dar kartą permąstome aiškius priesakus lietuvybei, kuriuos jis jau pats būdamas be sveikatos įgyvendino savo kasdienoje ir tapo tarnavimo, atjautos artimui pavyzdžiu, rodančiu aukštesnius tikslus nei fizinė gyvastis. Kiekvienas giesmės žodis tarsi masyvus akmuo tautos ir valstybės pamate, kuris kaip ir Valdovų rūmai niekaip neįgauna tvirtų sienų.
Kudirkos Naumiestis ir sovietiniais laikais išsaugojo paminklą V.Kudirkai miesto skvere bei giesmės žodžius postamento sienoje. Ne taip palankiai pakrypo pokarinė istorija Širvintos miestui - Kudirkos Naumiesčio broliui dvyniui kitapus Šešupės. Nors Šešupės ir Širvintos santakoje stūksojusiame mieste kryžiuojasi skaudžios lietuvių, rusų, vokiečių biografijos, šiandien nėr net vilties, kad karo metais sulygintas su žeme kitados gražus miestas prisikels - nebent prisiminimuose, primityviuose piešiniuose ar entuziastų maketuose, ką rodo mokytojų Spranaičių surinkti ir saugomi eksponatai. Yra jaudinanti nuotrauka, kurioje vokietė rauna savo tėviškės vietoje rastas nasturtes, norėdama jas po pusės amžiaus parsivežti ir pasisodinti dabartiniame gėlyne. Nei lietuviai tremtiniai, nei Širvintoj gimę rusai, nei vokiečiai nereiškia jokių pretenzijų, o tik nori lankyti savo nesančią gimtinę ir tiekti labdarą artimų miestelių bendruomenėms. Bet net ir tam giliai dvasiniam norui mūsų civilizuota biurokratija yra sukūrusi begalę kliūčių. Auklėjimas sau, giesmės sau, įstatymai sau, o gyvenimas irgi sau.
