Tautos mokykla
09 11. Neužmirštami kovotojai
Loreta Kalnikaitė
Irena Montvydaitė -Giedraitienė
Lietuvių kova dėl laisvės – amžina
Rugpjūčio 25 d. buvo prisiminta prieš šešis dešimtmečius Lietuvoje vykusio partizaninio karo atgarsiai. Partizanai – Lietuvos kariuomenė pogrindyje. Po antrojo pasaulinio karo dešimtmetį kovėsi su militaristinę respubliką laimėjusią karą.
Lietuvos partizanų Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės takais
Lietuvos laisvės armijos sąjungos metinėje ataskaitinėje konferencijoje, vykusioje 2012 m. gegužės 5 d. Oginskių kultūros kraštotyros muziejuje Rietave, sudarant organizacijos veiklos planą, nutarta pakeliauti Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanų takais.
LLA sąjungos pirmininkės Irenos Montvydaitės - Giedraitienės iniciatyva, talkininkaujant šios organizacijos tarybos narei Genovaitei Vasiliauskaitei – Šniukštienei, kurios šeši broliai žuvo Šatrijos rinktinės partizanų gretose. Šis projektas buvo vykdomas rugpjūčio 25 d. Kartu keliauti buvo pakviesti LPKTS Šilalės, Telšių, Mažeikių filialų atstovai. Išvykoje dalyvavo keturi Žemaičių apygardos vado Vlado Montvydo-Žemaičio vaikai: (Irena, Danutė, Algimantas Rimantas). Rugpjūčio 25 dienos ryte iš įvairių Žemaitijos kampelių būriavomės prie telšiškio Romualdo Jonušo namų. Atidžiai apžiūrėję sukauptų partizanų ginklų muziejų ir partizanų nuotraukų parodą, vadovaujami R.Jonušo, kolona lengvųjų automobilių pajudėjo link Ryškėtų seniūnijos Dievo krėslo miško.
Dievo krėslo miškas pasitiko žygio dalyvius tyla. Miško prieigose sutikome keletą grybautojų. Miško glūdumoje pasijutome vieni, kiekvienas keliautojas mintimis nusikėlė į tolimus pokario metus. Kiek drąsos ir pasiryžimo kovoti už pavergtos Tėvynės laisvę turėjo jauni, bebaimiai mūsų tautiečiai.
1949 m. Šatrijos rinktinės partizanų grupė. Nuotrauka iš Irenos Giedraitienės šeimos archyvo:
Žygio dalyvius nustebino sutvarkyti miško keliai, atstatyti du bunkeriai, pastatyti paminklai, padaryti nuotraukų stendai. Lankomose vietose įrengti stendai naudojant modernias technologijas. Iš didelio formato nuotraukų, atsparių lietui ir šalčiui žvelgia užsigrūdinę Šatrijos rinktinės vyrai, nebijantys žūties, pasiruošę apginti Tėvynę. Įamžinant atmintinas pasipriešinimo istorijos vietoves iniciatoriams padėjo Ryškėnų ir Žarėnų seniūnijų bendruomenės.
Iki 1949 m. Telšių apskrityje Šatrijos rinktinėje veikė šešios Lietuvos partizanų kuopos. 1949 m. 21 d gegužės rytas buvo dramatiškiausias Žarėnų kuopos partizanams. Išdavikas informatorius vykdė pavestą slaptą užduotį surasti partizanų stovykla. Gavęs informaciją MGB vidaus kariuomenės pulkas ankstyvą 1949 metų gegužės 21 d. rytą blokavo miško masyvą. Kautynės tęsėsi nuo ryto iki vakaro. Kautynių metu žuvo septyni partizanai: Petras Bartkus-Zuikis, Teodora Bartkutė-Teosė, Irena Belazaitė - Žibuoklė, Raimondas Bijeika - Kriukis, Juozas Kreivys - Bielskis, Aloyzas Mažutis-Šarūnas, Antanas Parimskis. Per įnirtingas kautynes keturi sunkiai sužeisti partizanai pateko į okupantų nelaisvę. Prasiveržti pavyko dviem laisvės kovotojams - Edmundui Rekašiui ir Steponui Rekašiui.
Grupė žygio dalyvių partizanų Vasiliauskų buvusioje tėviškėje. Nuotrauka – Loretos Kalnikaitės
Žygiui partizanų takais vadovavęs Romualdas Jonušas papasakojo, kad čekistai partizanų kūnus išvežė į Žarėnų miestelį, prie stribyno išniekino. Užkasė nežinomoje vietoje. Romualdas Jonušas su broliu Alfredu, talkininkaujant gyvam išlikusiam partizanui Stasiui Mockui keletą metų naršė miškus, kol atrado partizanų užkasimo vietą. 1999 m. partizanai garbingai palaidoti Žarėnų kapinėse
Stebint tyliai plevenančias atminimo žvakučių liepsneles, žygio dalyviai džiaugėsi, kad yra aktyvių žmonių, kurie pareigą nepamiršti perduoda jaunesniems. Miško tylą perskrodė Mažeikių kuopos šaulio Alfonso Degučio „patrankos“ salvė „Už Lietuvos laisvę žuvusiems“. Miškas aidu atkartojo - už laisvę žuvusiems.
Žygio maršruto keliai vedė į Žarėnų, kapines. Žuvusiuosius pagerbėme malda ir uždegtomis žvakutėmis.
Toliau maršrutas į Luokės seniūnijos Biržuvėnų mišką. Šio miško glūdumoje žuvo keturi Šatrijos rinktinės partizanai broliai Vasiliauskai. Į partizanų žūties vietą vedė žolės nupjautas takelis. Bunkerio vieta pažymėta paminklu, aptverta metaline tvorele. Tyliai linguojantys išlakūs medžiai, atrodo laukia lankytojų, kad galėtų prabilti ir pasakoti Lietuvių tautos kančios istoriją. Žygio dalyvė Genovaitė Vasiliauskaitė - Šniukštienė papasakojo apie savo brolius: „Jaunėliams broliams neilgai teko partizanauti. Nors jie retai būdavo kartu, bet tą nelemtą 1949 ųjų rugsėjo 29 -ąją jie buvo keturi – Blažiejus, Vytautas, Antanas ir Justinas – visi viename bunkeryje. Vyresnieji broliai Danielius ir Boleslovas jau buvo žuvę Apsuptiems NKVD kariuomenės daliniams priešintis buvo neįmanoma, gyviems pasiduoti – taip pat. Todėl patys nusišovė. Bunkeryje nutilus šūviams, kraugeriai lįsti į jį bijojo. Sustabdė pro šalį važiavusį kaimietį ir liepė lįsti į bunkerį. Brolių kūnus sumetė į kaimiečio vežimą. Kūnai buvo niekinami Luokės stribyno kieme. Paskui naktį išvežė už miestelio ir sumetė į bulvių rūsius. Ten dabar stovi paminklas“.
Pagerbę žuvusiuosius malda ir degančiomis žvakutėmis, keliavome į buvusius Vasiliauskų namus, prie Virvyčios upės. Buvusios sodybos vieta pažymėta paminklu, jog čia laimingai gyveno penkios Pavirvyčio Vasiliauskų kartos. Antroji paminklo pusė byloja, kad Prano, Onos ir Kazimieros šeimoje gimė 23 vaikai, iš kurių šeši padėjo jaunas galveles ant Tėvynės Laisvės Aukuro.
Gražioje, žalumynais apsuptoje buvusios Vasiliauskų sodybos vietoje, su atsivežtais sumuštiniais bei kava, susiruošėme bendriems pietums. Daug diskutavome, maloniai bendravome, aptarėme planuojamus atlikti darbus. Pasistiprinę pietumis, žygį tęsėme link Luokės. Automobilių kolona Luokės miestelyje pasuko Varnių gatve link buvusių bulvių laikymo rusių. Į rūsius buvo metami žuvę kovotojai. Į šiuos rūsius buvo sumesti ir brolių Vasiliauskų palaikai, kurie vėliau surasti ir palaiduoti. Čia Genovaitės ir Elenos Vasiliauskaičių pastatytas paminklas, menantis mūsų tautos skaudžią istoriją.
Gėrėdamiesi Žemaitijos vaizdais pasukome link Skardamiškės kaimo, prie paminklo kurį pastatė ūkininkas Vytautas Kondrotas. Keturių ąžuolų pavėsyje, didžiulio akmens laikomoje granito plokštėje iškaltos Šatrijos rinktinės devynių partizanų pavardės. Jų tarpe Stasys Beniulis – pirmasis Šatrijos rinktinės vadas. Jis buvo artimas būsimo Žemaičių apygardos vado Vlado Montvydo – Žemaičio bendražygis. 1944 m. kartu organizavo LLA būrius. Žvelgiant į degančių žvakučių liepsneles, dėkojome Vytautui Kondrotui už gražiai prižiūrimą pasipriešinimo istorijos įamžinimo vietą.
Vakarėjant, mūsų žygį lydėjo lietaus dulksniai. Aplankėme Telšių r. Kiršių kaime Danieliaus Vasiliausko žuvimo vietą. Grįždamas iš užduoties 1947 rugsėjo 8 d. Danielius užėjo ant NKVD pasalos. Žūties vietoje paminklą pastatė jaunystės draugas, bendramokslis ir bendražygis Alfredas Dauginis. Pasodino ąžuoliuką, kad jo ošimas ateinančioms kartoms primintų partizanų kovas prieš raudonąjį terorą.
LPKTS Šilalės filialo pirmininkė Teresė Rupšytė Ūksienė vartė archyvinės bylos lapus ir kiekvieno sustojimo metų domėjosi kur yra Telšių rajone Laukstėnų kaimas. Ieškojimo nerimu užsikrėtė visi dalyviai. Tiek metų stengiamasi įamžinti visus už Lietuvos laisvę žuvusiuosius, o dar nežinoma kur žuvo Šatrijos rinktinės vadas Ignas Čėsna – Vitoldas, Žentas.
Sutemoms gaubiant miškus pasiekiame Šatrijos rinktinės pakraštyje esantį Laukstėnų kaimą, kuriame įsikūręs Žemaitijos žvėrinčius.
Kruopelę po kruopelės renkame informaciją. Geranoriškų vietinių gyventojų padedami randame sodybą, kurioje tebegyvena vietinių gyventojų palikuonis. Palikęs visus ūkio darbus Laukstėniškis sėdęs į savo mašiną, visą koloną veda tik jam žinomais keleliais. Štai ir krūmais pasidabinusios palaukės Lietuvos ūkininkų sodybvietė, kurioje 1951 m. rugpjūčio 29 d. su trim bendražygiais žuvo Šatrijos rinktinės vadas Ignas Čėsna – Vitoldas, Žentas.
Džiaugėsi LPKTS Šilalės filialo pirmininkė Teresė Rupšytė – Ūksienė, kad pagaliau atrado savo jaunystės dienų bendražygio žuvimo vietą. Apgailestavome, kad tas žemės lopinėlis įmirkęs kovotojų krauju, nepažymėtas jokiu atminimo ženklu.
Žemaičių partizanų apygardą sudarė trys rinktinės: Alkos, Kardo ir Šatrijos. Šatrijos rinktinė buvo didžiausia, ne tik teritoriniu plotu, bet ir partizanų skaičiumi. Į jos teritoriją įėjo: Gargždų, Rietavo, Plungės, Varnių, Telšių valsčiai. Ateinantys 2013 metai – atminimo metai. Prieš 60 metų nelygiose kovose buvo sunaikinta paskutinė Lietuvoje partizaninė apygarda. Tai buvo Žemaičių apygarda, išsilaikiusi ilgiausiai partizaniniame kare. Žuvo 5,5 metų vadovavęs apygardai vadas Vladas Montvydas. Jo partizaninė kova prieš raudonąjį okupantą pradėta 1944 metais. organizuojant Lietuvos laisvės armijos karių būrius. Žuvo štabo nariai, nutruko pogrindžio spaudos leidimas. Likę pavieniai partizanai, supami didžiulės okupacinės valdžios struktūrų veikti nebegalėjo. Lietuvoje baigėsi aktyvus partizaninis karas. Tačiau Laisvės kovotojų pasiryžimas matyti Tėvynę laisvą išsipildė. Minint partizaninio karo sunaikinimo 60 – ąsias metines, pagerbiant Lietuvių tautos pasipriešinimo dalyvius, planuojama keliauti ir susipažinti su partizaninio gyvenimu istorija likusioje Šatrijos rinktinės teritorijoje.
Žygio dalyviai nuoširdžiai dėkojo Žemaičių apygardos vado Vlado Montvydo – Žemaičio dukrai Irenai, už pasipriešinimo istorijos puoselėjimą. LPKTS Šilalės filialo pirmininkei Teresei Rupšytei Ūksienei, už atkaklumą ir užsibrėžto tikslo siekimą.
Atgal
