Tautos mokykla
07 31. Besistebinčiam atsakymas kodėl „Neišvydo minios“
Vaclovas Volkus
Vilnietis, vienas partijos kandidatas į Seimą Kėdainiuose, atvykęs į Kėdainius valstybės dienos proga organizuotą centrinėje aikštėje renginį tikėjosi minios, bet, anot svečio, „Minios neišvydo“. Žmogus stebisi, samprotauja „Kodėl tas kelias taip bruzgynais užaugęs“. Kodėl žmonės abejingi, nesidomi politikais, politikų samprotavimais, pažadais, kodėl tas kelias bruzgynais užaugęs.
Kodėl žmonės bet kokiems valdžioje buvusiems ir esamų partijų organizuojamiems susitikimams, susirinkimams abejingi. Žmogui gyvenančiam tautos interesais tas abejingumas suprantamas. Nesupranta, nesuvokia tų kurie atitrūkę nuo paprastų tautiečių, gėrybių kūrėjų, nemato, o gal ir nenori matyti pastoviai platėjančią socialinę atskirtį tarp saujelės valdančiosios biurokratijos ir didžiulės daugumos materialines gėrybes kuriančių tautiečių.
Daugeliui verta prisiminti Lietuvos atgimimo – Sąjūdžio kūrimosi, jo organizuojamus susirinkimus, mitingus metus. Nežiūrint okupacinės valdžios galimų represijų organizatoriai rizikavo, juos rėmė tauta, jie buvo tautos idealų ir siekių įsikūnijimas.
Ką šiandien matome Lietuvoje? Atgauta laisvė ir nepriklausomybė, esame NATO ir Europos sąjungos nariais – esame demokratinė valstybė, turime savo valdžią, o tautos nepasitenkinimas ja didžiulis, politikų reitingai žemi, žmonės nesijaučia saugūs. Deklaruojama demokratija nesiremia visų šalies gyventojų aktyviu dalyvavimu šalies valdyme. Įstatymai suteikiant tautai daugiau galių nepriimami, nėra realių svertų įtakoti politikų priimamus įstatymus.
Ekonominė ir socialinė praraja tarp valdžios ir žmonių padalino Lietuvą į dvi Lietuvas – valdančiuosius – daugumoje nešvariais keliais, vidutinybės prasiveržusius prie valdžios lovio su tūkstantinėmis algomis, solidžiais priedais, privilegijomis, gyvenančius išlaidų gyvenimą ir skurstančių, gyvenančių žemiau pragyvenimo lygio, Vakaruose duoneliaujančią, socialinės teisybės ir teisingumo savame krašte nerandančią, valdžios neįsiklausomą Lietuvą.
Valdžios atstovų blogi poelgiai: bendrapartiečių dangstymas, nesąžiningumas, piktnaudžiavimas valdžia, vengimas priimti progresyvinių – tarifinių mokesčių įstatymą (turi dideles pajamas – moki ir didelius mokesčius, pajamos – uždarbio minimumas – 800 litų – moki minimalų pajamų mokestį. Tokia būtų paprasta ir suprantama to įstatymo esmė). Aukšto lygio aferos valdžios politiniuose sluoksniuose kaip LEO-LT, neatsakingumas už padarytą valstybei žalą akivaizdžiai liudija valdžios prarastos moralinės vertybės dviejų Lietuvų prarają tik gilina. Ką jau bekalbėti apie valdžios moralinę krizę, kuomet Lietuvos širdyje – Seime, už kurį buvo pasiryžę galvas guldyti ginėjai, jo kanceliarijoje, kurioje niekuomet netrūko pinigų, nuolat „kontroliuojant“ jos finansinę veiklą „nebuvo pastebėtas“ neįtikėtinai didelis apie 400,000 litų kasos išgrobstymas. Dvi grobstytojos nubaustos. Kas dar „grobstė“, kas dar „skolinosi“ ir „pamiršo“ grąžinti laukdamos palankaus momento niekšybę užglaistyti išaiškins prokurorai. Žmonės stebisi, piktinasi teismų „humanizmu“. Už vištas ir apie 400,000 milijonų litų išgrobstymą vienodos dviejų metų laisvės atėmimo bausmės.
Valstybės galva – prezidentė kartojo „Neleisiu prieš vaiką naudoti prievartą“, bet brutali prievarta buvo talkinant net su 240 policijos pareigūnų. Visiems suprantama, kad ši jėga buvo nukreipta prieš beginklius, tiesą ir teisingumą ginančius žmones. Ir jokios prezidentės reakcijos. Neteisingumas, korupcija įsišaknijusi. Didžiulė dauguma tautos nežino, kas ją valdo, kieno interesus valdžia gina.
Šviesūs Lietuvos protai, žinomi atsikuriančios nepriklausomos valstybės kūrėjai – tautos pasididžiavimas suprasdami ir įvertindami valdžios amoralumą vedantį prie valstybės sunykimo, matydami kaip sunku išlikti materialiai nepriklausomam ir oriam valstybės piliečiui, tautos daugumai pritariant ėmėsi pilietinės iniciatyvos – kurti nepriklausomus judėjimus, kurie paremti Konstitucijos straipsniais, kad kiekvienas laisvas pilietis turi teisę dalyvauti valstybės valdyme ir spręsti, kaip jis turėtų gyvento laisvoje visuomenėje, viešai reikšti savo nuomonę, kritikuoti.
Pasirodo, valdžiai pilietinė sąmonė – nulis. Už viešą interesą – už tiesos sakymą, teisingumą, už taikių piliečių sueigų organizavimą, tautos gerbiami intelektualai, prof. P. Gylys, B. Genzelis, R. Ozolas persekiojami ir teisiami. Ir taip trūkstant pilietiškumui, jo vystymosi, valdžios ranka yra smaugiama. Tai rimtas smūgis demokratijai, pilietiškumui, piliečių iniciatyvos užuomazgom.
Valdantieji bijosi tautos balso, jiems pavojinga bendrauti su nevyriausybinėm organizacijom, viešo intereso gynėjais ji bijosi visko, kas kyla iš apačios, nes visa tai trukdo iš viršaus tautai primesti savo valią, ją valdyti.
Demokratija – reiškia piliečių savivaldą. Piliečiui neturėtų lankstytis prieš savo samdomus ar renkamus atstovus, prašyti leidimus taikomoms sueigoms, demonstracijoms, o jeigu tokias organizuoja, valdžia, kaip jai ir priklauso turėtų užtikrinti viešąją tvarką. Sąjūdžio laikais sąjūdiečiai ir be milicijos, savo jėgomis palaikė tvarką, jokių ekscesų nebūdavę.
Nuolat gilėjanti priešprieša, susiskaldymas į valdančiuosius ir valdomus, praraja tarp galą su galu nesuduriančių ir pertekliuje gyvenančių – tai akivaizdi socialinio teisingumo ignoravimo pasekmė. Priimamų įstatymų, instrukcijų ydingumas, teisėsaugoje įsivyravusios jėgos struktūros policinės priemonės grasinančios valstybės konstitucinei sąrangai, varžančios viešoje erdvėje piliečiams reikšti savo nuomonę, kritikuoti valdžios institucijas dėl kurių kaltės tauta nyksta, išsivaikšto yra BLOGIS. Su juo nustumtiesiems beliko kovoti ignoruojant valdžioje esančių partijų organizuojamas sueigas, susirinkimus. Represinėmis sąlygomis tai vienintelis likęs būdas viešai sakyti – BLOGIUI NE.
Toks būtų atsakas politikams esantiems ir besiveržiantiems į valdžią, nusistebėjusiems „Neišvydusiems minios“, kelias į kviečiamas sueigas, susirinkimus – „Bruzgynais užaugęs“.
