Tautos mokykla
09 14. Vis dairomės į pašales: kas atneš Lietuvos žmonėms gerovę?
Prof. dr. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Kas valstybėje svarbiau: viščiukų ar žmonių gerovė? Viščiukų jau įgyvendinta – todėl žmonės moka už kiaušinius fantastišką kainą, aukodami pukuotukams dalį savosios gerovės. O kaip su valstybės piliečių gerove? Kai kurie jau ją pasiekė: nepriteklių kamuojamoje šalyje atsirado pulkelis milijardierių. Ar ir tai tokie, kaip tie viščiukai: ir už juos mes mokame? Tačiau, pasirodo, ir jie dar nepasiekė gerovės. Juk didžiausias lietuviškojo milijardieriaus turtas siekia tik varganus 3.5 procentus nuo BVP. Tuo tarpu Rusijoje – apie 20 procentų, JAV – 10.6 proc. BVP. Bet bent jau artėjame prie esamų turtingiausių Pietų Korėjos verslininkų. Taigi, dar „Norfai“, „Senukams“, „Maximoms“ teks mus paspausti.
Lietuvoje viešėjęs Norvegijos profsąjungų aljanso „Kampanija už gerovės valstybę Norvegijoje“ iniciatorius ir vadovas, knygos „Gerovės valstybės atsiradimas ir žlugimas“ autorius Asbjornas Wahl surengtoje paskaitoje-diskusijoje yra pagrindęs istorines suformuluoto reiškinio gerovės valstybė atsiradimo peripetijas. Jos susijusios su finansinio kapitalizmo pasaulyje siautėjimo pasekmėmis, profesinių sąjungų pernelyg mažu veiklumu, esama kairiųjų politinių jėgų krize, neoliberalizmo įsitvirtinimo tendencijomis ir kitomis problemomis.
Tačiau kiekvienoje valstybėje, ir Lietuvoje, yra socialinių grupių, kurios ypač jaučia nepritekli7, materialinių išteklių stygių, skurdą, socialinę atskirtį. Baisus tvaikas nuo mėnesiais nesiprausiančių piliečių troleibusuose liudija esantį vis didėjantį vandenį taupančiųjų kūnų sambūrį. Skaudu buvo girdėti kontrolierės aiškinimą į ligoninę važiuojančiai senai moteriškei, kuri 15 minučių viršijo leistiną laiką keliaujančiai autobusais su persėdimu. Toji aiškina: „Vaikeli, tai gal man reikia mirti išsyk, nes į procedūras negaliu važiuoti dar brangiau“.
Šis žmonių, matyt niekada nevažinėjančių viešuoju transportu, sumanytas bilietų pabrangimas gal taip pat yra iš „gerovės“ kūrimo programos? Gerovės valstybės reiškinio tyrėjas Gosta Espingas-Andersenas rašė, kad toks siekiamybės valstybėje formulavimas tarsi bado akis valstybės vadovams, primindamas jų atsakomybę už būtinybę piliečiams suteikti bent jau minimalią gerovę. Verta priminti, kad ir Lietuvoje galiojančios Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 25 straipsnyje pasakyta, kad kiekvienas žmogus turi teisę į pakankamą gyvenimo lygį. Jis privalo garantuoti jo, jo šeimos sveikatą ir gerovę. Tai maistas, apranga, būstas, socialinis aprūpinimas, o svarbiausia – medicinos priežiūra, aprūpinimas nedarbo ir ligos, invalidumo atveju. Kiek kartų vaistinėje matytas vaizdelis: ligotas žmogus rodo farmacininkei receptą ir tuojau jį slepia – „ne, neįgaliu tokių vaistų pirkti...“
Gerovės valstybės kūrimo tendencijos pasireiškė jau po Antrojo pasaulinio karo. Galų gale tarp kapitalo ir darbo formavosi ganėtinai taikus socialinis kompromisas. 1944 m. JAV vyriausybė svetingai pakvietė politikus pasitarti, kaip organizuoti ekonomiką, kad būtų išvengta revoliucinių situacijų. Gerovės valstybės kūrimo pradžia JAV ir Skandinavijos kraštuose siejosi su lengvatomis darbui ir dirbantiesiems.
Po karo smarkiais tempais augantis industrinis kapitalas nesunkiai dalį pelno galėjo skirti darbininkų algoms, didesnėms socialinėms garantijoms. Profsąjungos liko taip pat patenkintos.
Tačiau 1970 m. socialinis kompromisas tarp darbo ir kapitalo pradėjo išsigimti. Laiko ratas pasisuko. Net ir mūsų atgimusioje valstybėje iškilo naujas klausimas: remti darbą ar kapitalą? O gal čia kalčiausia žmonių godumą skatinanti finansinė sistema? Juk ji ir Lietuvoje jau yra atitrūkusi nuo realios ekonomikos.
Ar ne valstybė turėjo rūpintis, kad jos kontroliuojama gamyba aprėptų Lietuvos regionus? Numarintas „Ekranas“ ir kiti gamybos centrai net ir Aukštaitijos sostinę Panevėžį tempte tempia į g8džios periferijos zoną. O kur dar kultūros sferos vadovų siekis periferiniu paversti J. Miltinio dramos teatrą. Juk taip žymiai lengviau, nei iš esmės spręsti institucijos problemas ir kurti kompleksinę strategiją, leidžiančią miestui bei jo žmonėms atkusti.
Gal žmonės, kad ir prijausdami kuriai nors partijai, dėmesingiau turėtų į Lietuvos Seimą rinkti atstovus? Vilties nepateisinusiems Seimo nariams nederėtų likti partijų sąraše, bet padirbėti toje sferoje, kurią jie jau „reformavo“. Gal privalėtų pasakyti miestus ar miestelius nustekenusiems merams, vicemerams, kad pirmiausiai jie turi atsakyti už nusikaltimus prieš savo piliečius, o nesislėptų už Premjero nugaros ir vėl bandytų visus mulkinti Respublikos Seime?
Kiek gali teisėsauga ginti vis dar švietimo, kultūros sferoms skirtus pinigus pasiglemžiančius įstaigų vadovus, kurie ministrų globojami, skiriami renkamų Tarybų vadais ir vadinami „puikiais vadybininkais“?
Dabar prie naujo lovio taikosi ir nauji veikėjai: viešosios scenos, aikščių patirtį turintys savimylos, karjeristai. Bet mes juos jau pažįstame. Tai negi rinksime?
Paklauskite į valdžią pretenduojančių žmonių, kaip jie supranta gerovę Lietuvoje. Kaip jie mano sukurti gerovę piliečiams: ar pakankamai turi žinių, ar myli savo bendratautiečius, bendrapiliečius, ar geba kurti valstybės strategiją. Už gerovės valstybę kovojusi darbininkų kolektyvinė jėga šiandien prarado galią. Vyrauja rinkos ir individualizmo diskursai: gamintojų visuomenė tampa vartotojų visuomene. Tačiau, kaip rašė T. V. Rodžeris, gerovės valstybės neišvengiamas rūpestis – socialinis solidarumas ir teisingumas. Ne vienas mokslininkas pastarajame dešimtmetyje teigia, kad valstybė turėtų būti atsakinga ypač už socialines rizikas ir ne teisinti nusikalstančiuosius, bet paskelbti jiems atpildą bei skatinti piliečius prisiimti dalį atsakomybės už savo veiklą patiems.
Vienas žymiausių visuomenės tyrinėtojų P. F. Drukeris teigė, kad kiekvienoje išsivysčiusioje valstybėje būtinas „autonomiškas, savivaldus bendruomenės organizacijų socialinis sektorius“. Reikia ne tik stiprinti bendruomeninius ryšius, skatinti piliečių aktyumą, bet ir įsiklausyti į piliečių balsą. O kas jį girdi, kai naikinama kad ir Panevėžio pradinė mokykla, rezgami planai iškirsti Žirmūnų ąžuolyną Vilniuje? Kur gi tie parlamentarai, atstovaujantys Žirmūnų bendruomenę? Tiesa, dabar jau į pašto dėžutes mėto raudonus diskusinius/agitacinius lapelius... Ar ne per vėlai? Nei bendruomenės, nei profesionalų balsas nebuvo išgirstas griaunant muzikinio ugdymo Lietuvoje sistemą. Tuo tarpu valdžios, šios sferos nepažįstančių ir neišmanančių Švietimo ir mokslo ministerijos klerkų sprendimų neigiamas rezultatas matyti jau dabar.
Europos Komisija Strasbūre 2010 m. lapkričio 23 d. paskelbtas Europos komisijos komunikatas išreiškė naujų įgūdžių, darbo vietų kūrimo susirūpinimo atodūsį. Rašoma, jog „Europos Sąjungoje sutarta, kad iki 2020 m. 20–64 metų amžiaus grupės vyrų ir moterų užimtumo lygis turi pasiekti 75 proc.“.
Dėl krizės užimtumo lygis sumažėjo iki 69 proc., o nedarbo lygis padidėjo iki 10 proc. (R. A. B. – Lietuvoje dar daugiau). Analitikai teigia, kad tuosyk užimtumas vidutiniškai turėtų didėti 1 proc. per metus, darant prielaidą, kad 2010–2011 m. padėtis darbo rinkoje nusistovės. Mažėja gimstamumas. Eurostato duomenimis 37 tūkst. gimė, 42 tūkst. mirė, o dar 15 tūkst. emigravo. Statistikos departamento duomenimis pastarąjį dešimtmetį daugiausiai gyventojų sumažėjo dėl emigracijos (76 proc.) – Lietuvą paliko 328,3 tūkst. gyventojų. Kitaip tariant, dešimt devinto pagal dydį – Jonavos miestelių! Dar tiek pat išnyks per kelis ateinančius dešimtmečius.
Gerovės mūsų tautiečiai kitur bando ieškoti sunkiai dirbdami, bet atlyginami, mokydamiesi, bet galintys pozityviai įsilieti ir veikti kitataučių visuomenėje, parduodami ir apgaudinėjami, nelaukiami savame krašte. Lieka vis daugiau prašančių pensijų, išmaldų, gaunančių pinigų už tai, kad Lietuvoje žemęs nedirbtų, neaugintų, ją apleistų,...
Analitikai mano, kad visoje Europos Sąjungoje darbingo amžiaus (15–64 m.) gyventojų skaičius pradės mažėti jau 2012 metais. Euromonitor International prognozės nedžiugina stiprėjančiais ryšiais juosiamų besivystančių ir išsivysčiusių šalių. Lietuvos visuomenė iki 2030-ųjų metų neteks dar mažiausiai 14 procentų darbingų žmonių. Kvalifikuota darbo jėga yra turtas, būtinas konkurencingai, tvariai ir pažangiai ekonomikai, atitinkančiai strategijos „Europa 2020“ tikslus, kurti. Mūsų klausia: kokias naujas iniciatyvas įgyvendinsite asmeniškai jūs darbe? Tačiau kas atsakys, ar už tas iniciatyvas, inovatyvų darbą nebūsime baudžiami? Juk tokia praktika, nesubalansuoti veiksmai Lietuvoje įprasti.
O gal padėtų šios prerogatyvos: suteikti lankstumo darbo rinkoms, kuriose protingai būtų tausojamas žmogiškasis kapitalas. Reiktų atsakyti į kitus svarbius klausimus: kaip darbo varuose sulaikyti iš oficialios darbo rinko pasitraukiančios darbuotojus? Kaip užtikrinti judėjimo darbo rinkoje finansinį patrauklumą? Ar jau atkuriama prieš kelis dešimtmečius išardyta vidurinės grandies specialistų rengimo sistema?
Siekiant didinti našumą, konkurencingumą, ekonomikos augimą ir galiausiai užimtumą, svarbiausia – prasmingai investuoti į švietimo ir mokymo procesus, nes sunku, numatyti įgūdžių poreikį, derinti pasiūlą ir paklausą ir teikti profesinio orientavimo paslaugas. Europos Sąjungos strateginiuos planuose – įsipareigojimai gerinti švietimo lygį – 2020 m. sumažinti mokyklos nebaigusiųjų skaičių iki 10 proc., padidinti įgijusiųjų aukštąjį ar lygiavertį išsilavinimą skaičių bent iki 40 procentų.
Nobelio premijos laureatas Theodoras Šulcas pateikė svarbiausią savo tyrimų ir apmąstymų mintį: „žmonijos ateities perspektyvas daugiausia lemia investicijos į gyventojų kokybę ir žinias. (...) Kadangi lavinimas mokykloje pirmiausia yra investicija, būtų didelė klaida laikyti visas išlaidas švietimui einamuoju vartojimu. [...] Išlaidos lavinimui, taip pat ir aukštajam mokslui, yra svarbi nacionalinių pajamų dalis daugelyje mažas pajamas turinčių šalių“. JAV švietimo sistema finansuojama iš valstybės biudžeto ir privačiomis lėšomis. 2007 m. bendros išlaidos aukštajam mokslui sudarė 3,1 BVP. Europos Sąjungos šalyse vidurkis buvo 1,2 procentai. Lietuvoje išlaidos aukštajam mokslui 2009 m. sudarė nuo 0,9 iki 1,1 procento. Tačiau, kaip 2010 m. yra pabrėžęs Mykolo Romerio universiteto rektorius prof. A. Pumputis, dėl finansų krizės sumenkus biudžetui, realus skiriamų pinigų kiekis sumažėjo nuo 1259 mln. litų iki 1189,5 mln. litų lyginant su 2008 metais.
Sunkiai suvokiama švietimo sistemos reforma matyt daroma vardan pinigų, neįsiklausant į pilietinės visuomenės balsą, nematant nei senstančio, nei augančio žmogaus problemų, juolab – ateities. Taip sukūrė ypatingą diskomforto situaciją švietimiečių ir jų paslaugų laukiančių potencialių vartotojų bendrijose. Patys nedaug tepasiekę švietimo sistemos vadovai bandė įtikinti piliečius, kad visuomenei nereikia aukštojo mokslo. Ak, koks jis Lietuvoje blogas, kokie blogi dėstytojai! Tik neapsidairė aplinkui: kokie mokslininkai, jų sukurti produktai, menininkai, jų darbai žinomi pasaulyje, kiek profesorių laukiami skaito paskaitas žymiausiuose pasaulio universitetuose. Tokie paradoksai vyksta terpėje, kurioje, įvertinus perkamosios galios standartą, BVP asmeniui pagal perkamąją galią, – vienas mažiausių: Liuksemburge 268, Lietuvoje – 53.
Ir vėl Europos Sąjungos dokumentai primena: privalu saugoti aplinką, kurti darbo vietas, mažinti regionų atskirtį... Europa siūlo ir naujų įgūdžių bei darbo vietų kūrimo darbotvarkę, kurioje 13 pagrindinių veiksmų su papildomomis ir parengiamosiomis priemonėmis, įgyvendinsiančiomis strategiją „Europa 2020“. Ar šis veiksmų planas bandomas įgyvendinti realiame gyvenime, ne tik ataskaitose? Dokumentuose rodyti kylančią gerovę ir kitas teigiamas tendencijas valsyubėje mūsų valdininkus puikiai išmokė sovietmečio nomenklatūrininkai. Ar ne per ilgai tęsiasi šios tradicijos?
Kodėl šiandien regionuose vangiai kuriasi iniciatyvinės kūrybingų žmonių grupės, bandančios darbais įprasminti savastį? Pavyzdžių yra: kokius darbus bendruomenei, augančiai kartai ir sau nuveikė dailininkai Dusetose, R. Vilys Panevėžyje ir regione šiukšlynų vaikus burdamas į pūtikų kolektyvus! Tokių žmonių Lietuvoje yra ir daugiau.
Apie regionus, provinciją yra išsireiškęs meno kritikas Konstantinas Borkowskis: „kas yra ta provincija ir kuo ji blogesnė už metropoliją? Pirma, metropolija visuomet yra maža, o provincija gerokai didesnė. Antra – metropolija negali būti, tiesiog negali egzistuoti be provincijos. Trečia, provincija visuomet maitina metropoliją – taip pat (ir ypač) idėjų plotmėje“. Iniciatyva – kaip ego savybė. Visada jos realizavimas siejasi su motyvacija ir tikslinga veikla. Vidinės darnos siekis veikloje – prasmingo ir kryptingo gyvenimo viršūnė – gal toks turėtų būti gerovės valstybėje siekinys? Kursime patys, ar lauksime, kad krykščiančią gerovę į mūsų miestelius atneštų gandrai?
Atgal
