Šv. Kalėdų žvaigždė dangaus skliaute įspindo – tarsi kelią mums rodydama: dabar, žemėje ir Amžinybėn. Koks mažas prieš Visatą kambarėlis, kuriame žmogus prie darbo stalo mąsto apie dabartį, ateitį. Kompozitorius Vytautas Laurušas, nugyvenęs aštuonis dešimtmečius, šiandien narsto interneto puslapiuose. Gyvybingos dvasios, gebantis ir pokštauti, ir purkštauti, vis nerimstantis. Tai kas, kad mažiau kilometrų kojomis apsuka ar bičiulių šurmuliuose yra retesnis svečias. Tačiau vidinis polėkis gyvastingas. Juk tiek pasikeitusio gyvenimo klausimų šiandien lieka neatsakytų. Jam gyvenime teko ne tik kurti, bet ir vadovauti Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui. Scenos šviesą išvydo daug lietuvių kompozitorių kūrinių, pasirodė daug gabių jaunų atlikėjų. Teatro vadovas manė, kad išvesti į sceną jaunus ir daug žadančius savo krašto jaunuolius – jo pareiga prieš tautą, save. Pastatė naujus, moderinius teatro rūmus.

Vakar Vilniuje vykusiame Lietuvos mokslų akademijos visuotiniame susirinkime žinomam visuomenės veikėjui ir ekonomistui dr. Vladui Terleckui iškilmingai įteikta šių metų Vlado Jurgučio premija. Ją skiria Lietuvos bankas ir Lietuvos mokslų akademija. Vladui Terleckui premija skirta už monografiją „Bankininkystė Lietuvoje 1795–1915 “ Joje gilinamasi į Lietuvos bankininkystę, jos užuomazgas ir raidą valdant carinės Rusijos imperijai.

Literato, publicisto, kraštotyrininko Aleksandro Šidlausko pokalbis su fiziku, kraštotyrininku, verslininku, redaktoriumi, „Versmės“ leidyklos vadovu Petru Jonušu

Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei Vokietijos miestas Achenas skyrė vieną garbingiausių apdovanojimų Europoje - Karolio Didžiojo apdovanojimą (Charlemagne Prize). Prezidentei šis apdovanojimas skiriamas už Lietuvos indėlį kuriant Europos Sąjungos vienybę ir visos Europos ekonominį stabilumą. Karolio Didžiojo apdovanojimo komiteto teigimu, Lietuva yra susitelkimo, pasiaukojimo ir sėkmės pavyzdys, kaip įveikti krizę bei sudėtingus finansinius išbandymus.  

Muslimas Magomajevas... Jo talentui lenkėsi ir lenkiasi gerbėjai... Būsimasis pasaulinio masto dainininkas - baritonas gimė 1942 metais Azerbaidžano sostinėje Baku. Po 21  metų pradėjo solisto karjerą Azerbaidžano operos ir baleto teatre, taip pat koncertavo estrados scenoje. 1964-1965 m. stažavosi Milano operoje „La Scala“. Atlikėjo repertuarą sudarė daugiau nei 600 kūrinių - rusiškų romansų, klasikos ir estrados kūrinių bei Neapolio dainų. Dainininkas dar ir aktorius: vaidino filmuose  „Nizamis“, „Dainuoja Muslimas Magomajevas“, „Muzikinė Maskva“. Jis sukūrė daugiau nei 20 dainų, taip pat kūrė muziką kino filmams. 1969 metais pelnė I premiją Lenkijos Sopoto estrados festivalyje, o tais pačiais metais Kanuose buvo apdovanotas „Auksine plokštele“.

Evhenas Konovalecas (Evhen Konovalec, 1891 06 14–1938 05 23) žymus Ukrainos karinis ir politinis veikėjas, Ukrainos Tautos Respublikos armijos pulkininkas, Ukrainos karinės organizacijos vadovas, Ukrainos Nacionalistų organizacijos vadovas (nuo 1927 m.), Ukrainos tautininkų organizacijos valdybos pirmininkas, Lietuvos pilietis (1929 m.). E. Konovalecas – puikus pavyzdys jaunimui savo atsidavimu Tėvynei ir laisvei – aukščiausioms vertybėms žmogaus ir tautos gyvenime... 2012 m. gruodžio 5 d. Kaune buvo įamžintas pulkininko E. Konovaleco atminimas. Renginį sudarė dvi dalys: konferencija Kauno miesto savivaldybės didžiojoje salėje ir memorialinės lentos Evhenui Konovalecui atidengimo ceremonija  (Laisvės alėja 34).

Šiuo mielu kvietimu, mokytoja Onutė Bartulytė, kviečia pabūti kartu tamsų, šaltą rudens vakarą su jos eilėraščių knyga. Mokytoja gyvenime yra labai kukli, miela, nuoširdi ir gera. Daug metų atiduota Troškūnų (Anykščių raj.) vidurinėje mokykloje mokant gimtosios kalbos moksleivius. Ji buvo ir yra labai pareiginga ir reikli sau, ir moksleiviams, kuriems teko dėstyti lietuvių kalbą. Visada padedanti žmonėms, bendraujanti ir suprantanti tiek suaugusius, tiek vaikus.

Gyvenime kartais taip jau pasitaiko, kad sutiktas žmogus lieka atmintyje visam laikui. Pabendrauji ir jauti gėrio, ramybės, užuojautos dovanojimą žmogaus širdžiai ir sąmonės brandumui.

2013 m. lapkričio 8 d. minėsime Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio 60-ąsias mirties metines. Tačiau šią gimimo Dangui šventę pirmieji pradėjo minėti Vladimiro (prie Kliazmos) Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės bažnyčios parapijiečiai. Bažnyčioje, t. Sergiejaus Zujevo iniciatyva, remiant Lietuvos užsienio reikalų ministerijai, 2012 m. spalio 6 d.  buvo atidengta (atidengė LURM viceministras Evaldas Ignatavičius) ir pašventinta (pašventino Dievo Motinos vyskupijos Maskvoje arkivyskupas metropolitas Pavelas Pecci, Paolo Pezzi)  memorialinė lenta Dievo tarnui, skirta arkivyskupo M. Reinio mirties 60-osioms metinėms (autorius Vitalijus Valentinovičius Leksas (Vitalij Valentinovič Leks). Virš portreto –  M. Reinio 1951 m. pasakyti žodžiai, žuvus vienam kaliniui: „Neliūdėkite, nukankintieji kovoja drauge su mumis... jie stiprina mūsų gretas. Tebus pašlovinti nenusilenkę prieš netiesą. Jie gyvena amžinai“.

  A.Vainiūnaitė-Kubertavičienė (g.1896 05 14 Odesoje (Ukraina) – 1973 03 03, palaidota Petrašiūnų kapinėse, 1975 m. pastatytas antkapinis paminklas, archit. V. Batkevičius), - aktorė. 1919–1973 m. gyveno Kaune.

Trečiadienį Lietuvos teatro sąjungoje surengtos prof. dr. Ritos Aleknaitės-Bieliauskienės solidžios monografijos „Teatro uždangą praskleidus. Jonas Alekna (1917–1964). Gyvenimo ir kūrybos eskizai“ sutiktuvės teatro žmonių namuose. Vakaras buvo skirtas paminėti vos 47-nerių sulaukusio aktoriaus ir palikusio žemę, 95 – kerių metų sukaktį. Tai pirmosios Panevėžio dramos teatro aktorių kartos talentingas menininkas, reiškęsis ne tik scenoje, bet ir liejęs akvareles, profesionaliniai dirbęs su moliu, gipsu, kūręs bareljefus, skulptūras.

M. K. Čiurlionio fondas ir Ukrainos ambasada lapkričio 15 d. Ukarinos ambasadoje iškilmingai pagerbė šviesuolius – asmenis, nusipelniusius Ukrainos ir Lietuvos kultūros, verslo, mokslo ir diplomatijos srityse. Šviesuolių vardai pripažinti akordeonistui Volodymyrui Zubytskui (Volodymyr Zubytskyi), poetui Vladui Braziūnui ir kinematografui Petro Olarui (Petro Olar).

Šį rudenį Nicolas Sarcozy tapo Elbės salos Napoleonu, kurio sugrįžimo dar vis laukiama. Mažasis Napoleonas virškina Waterloo arba savo prezidento rinkimų gegužės mėnesį pralaimėjimą. Jis mano, kad prancūzų rinkėjai jam buvo neteisingi ir kad kairė neatlaikys šoko. Carla Bruni neslepia, kad jai jau gana žiniasklaidos ir politikos ir pradeda naują gyvenimą. Leidžia laiką viloje Cap Negre prie Cote d‘Azur Žydrosios pakrantės, pasitraukia iš madų ir teatro pasaulio ir mano pinigus užsidirbti kitokiais būdais. Visa tai polišinelio paslaptis. Sarcozy atvaizdų vis dar galima atrasti ant marškinėlių, kompiuterinių padų, kavos puodelių, knygose, reklamoje.

Holofrazė—vienu žodžiu išsakyta frazė. Drėgnas takelis simbolizmo kultūrai. Kalbančios vandens kaskados. Florencijos naktų rabis. Griūvantis statinys dvelkia migdančiu kvapu. Senas išdilęs lietus. Serganti žolė, liūdna mažytė gėlelė, šalyje, kur galima pasislėpti žydi mėlynės. Giliai širdyje kužda našlaitė. Blyškiai violetinis rūbas, žydinti angeliška skrybėlė, kelianti Victoria secrets angelus povo sparnais. Apatiniai rūbai kaip serafinų ir cherubinų. Žydi merginos, vaistažolės. Žydros, auksinės, gelbstinčios nuo lietaus, auksasparnės. Pavillon lingeries symphonique. Visa tai galima sutikti sode kadaise.

Michailas Gorbačiovas antradienį Maskvoje pristatė naują savo knygą, kurioje pasakoja apie didžiausias savo klaidas, meilę savo žmonai Raisai ir negailestingai pliekia savo įpėdinį Borisą Jelciną, rašo "welt.de". Žmonės grūdosi viename Maskvos knygyne, kad gautų M. Gorbačiovo autografą. "Aš pasirašinėsiu knygas, kol jūs visi pavargsite", - juokėsi paskutinysis Sovietų Sąjungos vadovas. 81 metų M. Gorbačiovas nevengė papokštauti ir apie savo amžių: "Aš kviečiu draugus į savo 90-ąjį gimtadienį. Tai įžūlu, ar ne?" Jis pabrėžė ir toliau dirbsiąs ir rašysiąs.

Ketvirtadienį Seime bus paminėtos Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Gintaro Ramono 50-osios gimimo metinės.

Lietuvos kaimas išlaikė mūsų gražiąja kalbą lenkmečio ir carizmo laikais. Iš kaimo kilęs jaunimas prikėlė Lietuvą naujam gyvenimui XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje. Dabar kaimas apnykęs, kaip mėginama tvirtinti – prasigėręs. Bet daug yra šviesulių ir dabar kaime. Jie žadina žmogų nusipurtyti kasdienybės dulkes, galvoti apie dvasios dalykus. Tokių žmonių nemažai ir Būtėnuose. Anykščių rajone. Čia aktyvi kaimo bendruomenė. Jie kiekvienais metais rengia minėjimus, rudenėlio šventę. Šių metų spalį pošventė Maironio jubiliejui. Bendruomenės pirmininkė D. Augutienė rūpinosi saulės ir kiemo papuošimu. Buvo pakviesta Svėdasų bažnyčios giedotojas, folklorinio ansamblio dalyviai, seniūnas V. Neniškis. Renginiui scenarijų parašė ir vedė mokytoja A. Murmienė. A. Paržiukaitė kalbėjo apie Tėvynės dainiaus Maironio gyvenimą. Buvo iškelta poeto reikšmė mūsų tautos gyvenime, jo meilė gimtajam kraštui, gamtai, gėlėms, didelis noras pažadinti Lietuvą, kenčiančią carinę priespaudą, o stiprybės semtis iš praeityje galingos Lietuvos. Apie Lietuvos praeitį, jos kovas su priešais ir didelį troškimą kovoms jėgų semtis iš praeities. Maironio eilėraštį „Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį“ perskaitė Irena Guogienė. Tada choras kartu su visais užtraukė apie senovės kovų rūsčią didybę – „Kur lygūs laukai“.

Su Rokiškio Juozo Tumo – Vaižganto gimnazijos „Romuvos“ padalinio grupe gimnazistų, susitiko Lietuvos teatro aktorius, teatro režisierius Ferdinandas Jakšys. Svečias susirinkusiems suvaidino Kosto Ostrausko monodramą „Vaižgantas“. Projekto dalyviams, aktorius perteikė Juozo Tumo – Vaižganto laikmečio gyvenimo realijas, požiūrį į politiką, tikėjimą, kritiškai pažvelgė į lietuvių literatūrą, pasakojo epizodus iš Juozo Tumo – Vaižganto asmeninio gyvenimo ir dvasininko veiklos.

Pastaraisiais metais spaudoje bei internete pasirodė keletas straipsnių, kur minimas uteniškis Almantas Raščiauskas. Gal nieko tie rašiniai nestebintų, jeigu Almantas nebūtų tituluojamas medžio drožėju, menininku, tautodailininku. Pasakodamas apie surinktų Joninių vainikėlių ir pasagų kolekcijas, žurnalistams giriasi, kad tautodailininkui Algirdui Kamliauskui padaręs Rūpintojėlį Vaikutėnų kaime ir su kaltu išdailinęs kitą jo stogastulpį Utenos miesto parke .Netgi  sūnaus Svajūno gimtadieniui išdrožęs ilgiausią pypkę, kurią užregistravo Lietuvos rekordų agentūroje Factum. Man žinoma iš kur ta pypkė gauta, kas jos autorius. Ar nevertėtų apgaulingu būdu įteisintą rekordą anuliuoti, o apsišaukėliui pritaikyti baudžiamąjį straipsnį?