Asmenybės
11 06. Jubiliejinių Maironio metų minėjimas Būtėnuose
Julija Jasiukėnienė
Lietuvos kaimas išlaikė mūsų gražiąja kalbą lenkmečio ir carizmo laikais. Iš kaimo kilęs jaunimas prikėlė Lietuvą naujam gyvenimui XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje. Dabar kaimas apnykęs, kaip mėginama tvirtinti – prasigėręs. Bet daug yra šviesulių ir dabar kaime. Jie žadina žmogų nusipurtyti kasdienybės dulkes, galvoti apie dvasios dalykus. Tokių žmonių nemažai ir Būtėnuose. Anykščių rajone. Čia aktyvi kaimo bendruomenė. Jie kiekvienais metais rengia minėjimus, rudenėlio šventę. Šių metų spalį pošventė Maironio jubiliejui. Bendruomenės pirmininkė D. Augutienė rūpinosi saulės ir kiemo papuošimu. Buvo pakviesta Svėdasų bažnyčios giedotojas, folklorinio ansamblio dalyviai, seniūnas V. Neniškis. Renginiui scenarijų parašė ir vedė mokytoja A. Murmienė. A. Paržiukaitė kalbėjo apie Tėvynės dainiaus Maironio gyvenimą. Buvo iškelta poeto reikšmė mūsų tautos gyvenime, jo meilė gimtajam kraštui, gamtai, gėlėms, didelis noras pažadinti Lietuvą, kenčiančią carinę priespaudą, o stiprybės semtis iš praeityje galingos Lietuvos. Apie Lietuvos praeitį, jos kovas su priešais ir didelį troškimą kovoms jėgų semtis iš praeities. Maironio eilėraštį „Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį“ perskaitė Irena Guogienė. Tada choras kartu su visais užtraukė apie senovės kovų rūsčią didybę – „Kur lygūs laukai“. Virginija perskaitė eilėraštį „Vilnius“. Tai pranašystė, žadinanti viltį, kad nereikia bijoti sunkumų, nes „laikai mainos“, „nušvis kiti Lietuvai mūsų tėvynei“. Aušra – tai priešprieša nakčiai („žiūrėk, rytuose aušra jau teka...“). Tai atgimimo ženklas. Ir vėl skambėjo daina „Kur bėga Šešupė“. Kaip nemylėti Tėvynės, ji tokia graži visais metų laikais („Ar giedros išaušta pavasario dienos, Ar krinta po dalgiu žvangučiai lankos.“)
„Trakų pilis“ eilėraštis, skaitomas Jolantos, taip gražiai nuskambėjo, kad buvo ryšku istorinė Lietuvos pažanga, jog ne veltui „bočiai už laisvę tiek amžių kariavo“.
Skambant dainai „Už Raseinių ant Dubysos“ tarsi gražiame paveiksle matėm Lietuvos merginų puikumą, jų blaivią skaistybę, girdėjome giesmes, kurios širdis graudina.
Aukščiausia dvasinė įtampa buvo pasiekta, kai viešnia iš Kunigiškių A. Širvinskienė skaitė eilėraštį „Užmigo žemė“. Supratom, kad žmogus tokia sudėtinga būtybė, jog kartais nepaklūsta ir gamtos ritmui („Aušra saulėtekio nušvis“, o žmogaus širdis „neras atilsio“). Reikia mokėti pergyventi ir tokias akimirkas.
Giliausia Maironio Tėvynės meilė išsakyta eilėraštyje „Jau niekas tavęs taip giliai nemylės“. Tėvynės meilė – pagrindinis Maironio lyrikos motyvas, o Tėvynė – atraminis žodis. Tėvynė – jo dainų šaltinis, jo įkvėpimas („Tada tai jo gema pirmoji giesmė“, „šventą neša įkvėpimą“). Įkvėpimas pagavo ne tik giesmininkus, bet ir visus susirinkusius, kai užgiedojo „Lietuva brangi“ – himna mūsų laikų Atgimimui. Žmonės džiaugėsi, buvo jaučiama tokia pakili nuotaika, didelis troškimas veržtis į šviesą, į gėrį. Atrodo, džiaugėsi ir rudens saulutė. Buvo „taip giedra ir linksma!Tiek švietė vilties“!
Taurus ir harmoningas Maironio poezijos pasaulis gaivina žmonių širdyje šviesius jausmus, žadina gražesnio gyvenimo Viltį.
Atgal
